BRENDIMAS

Vis dėlto gerai, kad dar įmanoma pasakyti nepasakoma.

Kūno, dvasios ir, žinoma, estetinės sąmonės brendimo būsena – viena iš mįslingiausių, itin komplikuota ir, regis, atverianti tuštumą. Ta tuštuma reikalauja naujo, visiškai kitokio turinio, kitokios laikysenos – tai pasiilgimas svetimo, kitoniško. Apimtasis brendimo jau yra pasiryžęs ir apsisprendęs viskam: įsileisti savin brutalią, šokiruojančią, net įžeidžiančią tikrovę, kitų aplinką, jis net sutiks būti tos tikrovės išprievartautas – kad tik įveiktų savąjį geibų infantilumą, kad tik ištrūktų iš tokio trapaus, iš menamai saugaus savųjų žaidimų, šilumos ir jį jau žeminančios priklausomybės kokono.

Žodžiu, toksai personažas jau yra pasmerkęs save keistis, prarasti save buvusį, jam jau nebepakanka jo tapatybės, jis geidžia savęs kitokio, ruošiasi sutikti save nepažįstamą, nori atlaikyti pasaulio prasmes, nelyginant inicijuotis... Iš tikrųjų jo laukia pirmoji tapatybės mirtis, pirmoji jausmų drama, pirmasis tikras iliuzijų žlugimas, o jei gyvenimas bus dosnus – ir žmogiškai prasminga tragedija.

Tačiau prasmės jau priklausys ne vien jam, bet ir pasauliui; saviraišką – jeigu užteks jėgų ir valios – pamažu pakeis kūryba; intymų artimumą – dvasinė vienatvė ir bendra visiems atskirybė; poezija (jei, tarkim, tuo žodžių menu jis dar užsiims) ne banalius įspūdžius ar jausmus eksponuos, o atvers visa ko neįkainojamą svetimybę – kaip žmogiškąją lemtį.

Taigi – žmogus subręs savajam gyvenimo menui, likimui.

Kai gana skeptiškai nusiteikęs (erzino pabirus fragmentiškumas, semantinių jungčių nepaisymas...) skaičiau Mingailės Apulskytės „tuščių kišenių žodžius“, nejučia iškilo pora vaizdinių, matyt, labai giliom užuominom susijusių su jaunosios mūsų debiutantės eilėraščiais: Edvardo Muncho paveikslas „Pubertät“ ir Rainerio Marijos Rilke’s alsi dūzgianti vasara iš „Übung am Klavier“. Nemanau, kad tokios asociacijos šiuo atveju bus estetiškai neteisėtos ar nekorektiškos – mat kiekvienas Mingailės eilėraštis yra stačiai nenuspėjamų sąsajų grandinė: čia tolimas vaizdinys šaukiasi dar tolimesnio, švelnūs jausmai dažnai provokuoja ironiją ar net pagiežą, visi žmonės ir visi daiktai šiame dar trapiame poetiniame pasaulyje tarsi ieško sau svetimo, dar nepatirto, nepažįstamo – todėl taip skausmingai geidžiamo. Žavus yra tas bręstančios sielos veržlumas, nebeįstengiant jau net sustoti, nebegalint nieko užbaigti. Kartu tai pranašauja neišvengiamą emocinę katastrofą, išsekimą, išvydus tikrųjų pasaulio prasmių veidą, – ir galbūt tikros kūrybos pradžią...

Tačiau grįžkime prie anų dviejų brendimo vaizdinių, kurie – tikiuosi – bus ir raktas, padėsiantis atrakinti neva alogiškus Mingailės eilėraščius, ir gaubianti jos poeziją dvasinė bei kultūrinė erdvė, ir psichologinis kanonas, emocinis dvynys.

„Pubertät“ yra ir paties E. Muncho brendimo laikotarpio kūrinys, kai dar buvo visiškai neaišku, kur pasuks modernėjanti Europos dailė, kai būta tiek daug stilistinių nuojautų ir nė vieno tikro kelio, kai iš tikrųjų dvasia ne tiek buvo gaivinama naujų perspektyvų, kiek kaustoma nerimo ir įvairiausių egzistencinių baimių, taip aistringai pakurstomų gyvenimo filosofijos metro Friedricho Nietzsche’s bei įvairaus plauko pšybyševskių. Gyvenimo „kūnas“ ir „valia“ įžūliai reikalavo savo teisių, dvasia troško permainų – o veikiau visiško išsekimo ir bankroto, nes iš esmės jau šlykštėjosi savimi... Viskas šiame Muncho paveiksle yra neišvengiamo virsmo, dvasios apvaisinimo preliudija ir, žinoma, naujo kūno – jau moters – nuojauta. Ir kartu – begalinis laukimo nerimas, to virsmo – kaip tamsios paslapties – baimė, nelyginant būsimą nuopuolį toleruotum. Tam paslaptingam virsmui jau ir estetinė paveikslo būtis parengta: tikrovė su savo daiktais tarsi atsitraukia ir jau yra palinkusi nykstamybėn – siena nutapyta taip, kad ne sulaiko, o sugeria mūsų žvilgsnį; neproporcingai didelis paauglės šešėlis, metamas blausios šviesos ant tos sienos, – nelyginant gyva, klampi ir pulsuojanti dėmė, regis, išsiurbsianti visą merginos valią, visą jos sielą; amorfiška klampinanti aplinka, dviprasmė blukios maišytos spalvos realybė ir kažką aiškiai slepiantys potėpiai... Paveikslo fonas turi galios uzurpuoti pojūčius, sąmonę, net stebinčiojo laisvą valią. Tokion realybėn ne įžengiama, o išnykstama... Vien tik būsimo, naujo, svetimo nuojauta. Vienintelė skaidri, visiškai atvira ir mus atvirai kviečianti vieta tame fone – didelės, dar vaikiškos paauglės akys, na, dar jos šiek tiek savęs besidrovintis kūnas, dar ne visai aiškiai suvokiantis savąją paskirtį. Tos akys jau pasirengusios savojon tuštumon priimti pasaulį, jį atlaikyti, juo būti – vadinasi, subręsti. O galiausiai – tas sukrečiantis žvilgsnio dvilypumas: nebežinia, ar mes kartu su pasauliu tos paauglės sielon žvelgiame, ar ji – jau moteris – mus stebi, gerokai sutrikusi nuo vykstančių joje permainų, tarsi būtų mūsų žvilgsnio ir pasaulio jau apvaisinta.

Ši akimirka – kai pasaulio svetimybė tampa vidine savastimi, o užsimezgusi nauja patirtis ir naujas išgyvenimas nelyginant dar negyventą erdvę užliejanti dvasios gyvastis skverbiasi realybėn – likimiško intymumo, tikro ir prasmingo dialogo pradžia.

Tikrovės, pasaulio, svetimybės ir kitų įsiveržimas sielon, vidun Mingailės poezijoje dar labai skausmingas, dar žeidžia nelyginant aštrus svetimkūnis: jau skauda akis/ pro kurias įtykšta pasaulis. Gan agresyvi realybė kartais įdūžta tarsi rūgšti žiemos vėsa, viską sulydanti į vienį, tirpdanti atskirtus vieną nuo kito žmonių kūnus, nes tik tokioje poetinėje erdvėje, tokioje vidujybėje, amorfiškoje sielos būtyje dar įmanoma kvėpuot ir gražiai sužaisti tuščio, kiauro ir aklinai pripustytos tuštumos įvaizdžiais (eil. „pustota“). Taigi – tarsi neutralizavus vidun įsiveržusią šaltą konkretybę...

Arba pasaulio svetimybė skverbiasi į tave neišvengiamai, nesulaikomai, stačiai uzurpuodama, kai/ rūkas užima kvapą kai/ miegas užima kūną/ kai mirtis tyliai/ šnopuoja/ vidun.

Čia ir galėtume prisiminti antrąjį tolimomis asociacijomis atklydusį estetinio, dvasinio ir, žinoma, kūniško brendimo vaizdinį. R. M. Rilke’s eilėraštyje dūzgiančios ir alsios vasaros popietę jauna mergina mokosi skambinti fortepijonu griežtą etiudą, visa susitelkusi savin, vaikiškai stropi – ir vis dėlto nekantriai laukdama kažkokios naujos, dar nepatirtos tikrovės, galinčios ateiti dabar, rytoj, šį vakarą, kuri galbūt jau buvo čia, tik paslėpta. Ir staiga prieš langus ji pajunta išpuoselėtą parką, aukštą ir viską turintį. Mergina netikėtai liovėsi skambinti, pažvelgė laukan, sunėrė rankas, panoro storos knygos – ir atstūmė išpuoselėto parko vaizdą, manydama, kad stiprus jazminų kvapas ją įžeidė. Šis įkyrios, išpuoselėtos, intymiai jazminų kvapu vidun besibraunančios tikrovės atmetimas – jau subrendusios moters gestas, jos atsakymas, metamas ant besaikio pasaulio slenksčio...

Toji išorės viduje ir vidaus išorėje dialektika, tasai, anot H. Michaux, „skausmingas išorės vidus“ kone kiekviename Mingailės eilėraštyje užmezga nedidelę emocinę ar net egzistencinę dramą, dažnai pasibaigiančią poetine dviprasmybe, o kartais ir banaloka buitiška scenele. Mat pasaulio prasmės atkakliai neutralizuojamos ir atstumiamos. Nors jaunoji autorė savajame curriculum vitae leidyklai teigia, jog sunku surasti siūlą, kuris jungtų iš pirmo žvilgsnio padrikus jos eilėraščių („žodžių“) elementus, vis dėlto manau, kad visa, kas nėra anapusiška, turi žmogiškąjį, kartu ir estetinį, kodą. Nesuprantu, kodėl vis dar madinga manyti, jog alogiškumas poezijoje yra savaiminė vertybė. Veikiau tai liudija mūsų negebėjimą įžengti naujon suvokimo erdvėn, erdvėn, kokią atveria – tarkim – Ch. Bau¬delaire’o sonetas „Katės“. Iš tikrųjų nieko estetiškai alogiško nėra ir šiame Mingailės eilėraštyje: easy easy krebžda/ namų nušiurusios sienos/ vienišos katinų suskilusiose/ akyse žengi žingsnį nuo/ stogo su mintim/ o gal vis dėlto/ drugelis/ sapnuoja mane.

Visa tai – kalbos lytyse ir jų tėkmėje užkoduotos erdvės ir poetinės sąmonės transformacijos, irealūs virsmai, leidžiantys užblokuoti mirties, gyvenimo, realybės baimę – jausmą, kuris šiaip jau yra nepakeliamas be estetinių ar ideologinių injekcijų.

Apskritai mirties, meilės laukimo, ilgėjimosi, vilties ir laisvės „kategorijos“ dar gana išoriškos, dar neįleidusios, pačios autorės žodžiais tariant, savo beprasmiškai prasmingos šaknies, dar neįbrendusios vidujybėn. Tačiau tasai išoriškumas, net buitiškumas kartais padeda sukurti itin įsimenantį, itin šiuolaikišką įvaizdį ar net metaforą: maži kasdienybės dantukai/ traukia mirties užtrauktuką. Arba – kalena dantimis mirtis/ vardu „rytoj“.

Šiaip ar taip žvelgtum, laisvė Mingailės eilėraščiuose – tai gyvybės, dvasinio vyksmo, jausmo dvynė, tasai svaigus poetinių asociacijų vynas. Jaunoji poetė ir nevengia sieti šiuos – vyno, laisvės, gyvybės – vaizdinius: ir kas dabar/ yra tėra šešėlis [...] be mažiausio šlakelio/ laisvo pasirinkimo/ vyno. Tariamas ar tikras šių vaizdinių izomorfiškumas, keista dvasios, kūno, pojūčio tapatybė, nelyginant pačios būties muzikalumas, emocine banga (nors autorė ir sakosi nemėgstanti klasikinės harmonijos!) sklinda, transformuojasi į nesuprantamą liūdesį ir liūdną nesusipratimą, tampa irealiu „žmogumi“, rašančiu lietų/ į tavo pasaulius/ grojančiu besiskleidžiančio pavasario/ pumpurus tau į delnus, arba išvis vidujai nurimusiu buvimu, kai tik rudenį/ tylėsiu/ nesuprasdamas/ kur aš. Be abejo, šis tradicinis poetiškumas visuomet artėja prie savojo „idealo“ – emocinio amorfiškumo. Kad išvengtų šių pinklių, Mingailė pademonstruoja nemažai modernistinės valios, ieškodama žaismingų ir prasmingų tradicijos pertrūkių, naujų dermių, dirglių įvaizdžių... Vis dėlto jos laisvė – veikiau siekiamybė, adresatas, kuriam paauglystėje rašomi laiškai: paskui išgirdau gandrus kleketuojant/ gandus sapnuose jog pagaliau tau/ pavyko įduoti visų mūsų/ laiškus laisvei/ savo vardu (eil. „moteris bordo skarute“). Šios gan romantiškos laisvės nuojautos kai kuriuose eilėraščiuose įgilinamos istorinėmis užuominomis, aliuzijomis, veriasi ne tik horizontali, bet ir vertikali žmogaus buvimo pasaulyje samprata:

kiek jų springo
ir mirė
kiek išplaukė
ir nebegrįš

kiek išlikusių
užčiaupė burnas
nusuko akis
pastatė sienas
ir bus jie tie patys
kur išplaukė ir nesugrįžo
bus nuskendę tiesoj

Manau, šio paprasto eilėraščio gelmėje, jau istorinėje, įžvelgiamas ir Mingailės prosenelio Igno Vyliaus – Lietuvos karo aviacijos kapitono, vieno iš pokario laisvės kovų vado, iškilaus patrioto – gyvenimo atšvaitas...

Tiesą sakant, nedėkingas ir vienkryptis, gana abejotinas ir neleidžiantis įžvelgti ryškesnių pabaigos kontūrų, nepasotinamas ir vis genantis greityn-pirmyn, neišvengiamai „muzikalus“ yra šis asociatyvus bei asistemiškas mąstymo, kūrybos, jausenos būdas. Pažvelkite be išankstinės nuostatos į intensyvųjį Mingailės „crescendo“. O tokia gyvensena – vien įtempta siekiamybė, vien ilgėjimasis nepatirto ir naujo, vien pertrūkiai, emociniai slenksčiai ir nuolat ištinkanti gyvenimo tuštumos nuojauta, dvasinių „katastrofų“ estetika ir skausmingai pulsuojanti gyvybės poetika. Kiek dvasios polėkio, nevaržomos emocijos, laisvo gyvastingumo eilėraščių cikle „-prieš-berlynietiškai-po-“. Tai ir yra ta poetinė erdvė, kurioje įmanoma bręsti – jau atnašaujant savo gyvenimo auką, savąją patirtį...

Tik dabar ir noriu Skaitytoją „informuoti“: Mingailė Apulskytė gimė Vilniuje 1984 metais liepos 13 dieną, sakosi išsaugojusi itin ryškių ankstyvos vaikystės įspūdžių, ketverių metukų jau lankė baleto mokyklą, vėliau gimnastiką, net karatė būrelį... Vis dėlto pamažu svarbiausią vietą jos gyvenime užima muzika – dešimtmetė Balio Dvariono muzikos mokykla, po to – Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos konservatorija... „Nepatiko sistema, nepatiko dėstytojų požiūris į muziką. Galiausiai dėl mano perfekcionizmo palūžo sveikata. Mečiau. [...] Gyvenimiška situacija buvo labai prasta. Skaičiau knygas (dievinu F. Kafką, J.-P. Sartre’ą, anksčiau – H. Hessę) ir mąsčiau“. Baigia vidurinę mokyklą, ima studijuoti indologiją. „Ir vėl mano maksimalizmas. Po pusantrų metų studijų vėl pakriko sveikata. [...] Išvažiavau į Klaipėdą. Norėjau ramybės. Vilniuje jutau tai, ką R. Gavelis aprašo savo knygoje „Vilniaus pokeris“. Ten studijuoja filosofiją, dirba įvairius darbelius, galiausiai – projektų koordinatore-dizainere. Šiuo metu gyvena Vilniuje, yra laisvai samdoma web dizainerė... „Mano santykis su literatūra ir poezija – labai asmeniškas. Tačiau vienu, dviem sakiniais negaliu to apibūdinti. [...] Skaičiau nemažai, tačiau taip, kaip V.P. Bložė ir E. Ališanka (dar S. Geda, M. Martinaitis, A. Marčėnas) niekas man daugiau nepatiko“. O rašymo credo: „Paprastam žmogui – paprastais žodžiais; tikram žmogui – tikrais žodžiais“.

Be abejo, daug Mingailės poezijos aspektų lieka už mūsų svarstymų horizonto. Sunku aprašyti gyvą, emocijomis pulsuojantį „daiktą“. Kad ir tasai pasaulio kaip vientiso (ar dalinio) kūno suvokimas – pasakyk kaip sukasi/ žemė kai lieti ir/ kvėpuoji vienuolynų/ nutilusį kūną. Daugelyje eilėraščių jis transformuojamas į itin intymią ir juslišką emociją, gyvybės pulsą, pranešantį mums jau bendrą gyvybės-meilės-mirties kodą... raginantį ieškoti jau ne tik išskirtinių, smingančių sąmonėn detalių, bet ir sinkretiškos vienovės su pasauliu ir būties mums primesta svetimybe („kad taip surinkus save“). Arba tasai iš pirmo žvilgsnio gan formalus žaidimas kalba, įvaizdžiais, paradoksais, galiausiai šen bei ten išsiliejantis tikrai gyvastinga poetine žaisme...

Skaitytojui, trokštančiam poetinio katarsio, t. y. giliausio sielos aiškumo ir dramatiško emocijos skaidrumo, kaip, tarkim, H. Radausko kūryboje, dar turbūt per anksti jo ieškoti mūsų debiutantės etiuduose, kad ir kokia žavi, mįslinga ir intriguojanti būtų brendimo būsena.

Taigi manau – išleidžiame pasaulin gyvą, pulsuojančią, bręstančią knygą, o branda nėra vienkartinė akcija. Tai sielos ir pasaulio sieloje sunkus nenutrūkstamas darbas. Tikimės skaitytojo supratimo.

Justinas Kubilius