– Lipk, nesušalk, – pakvietė Donis.

Florencija įsėdo į mašiną. Iš pradžių užpakalis, paskui kojos. Nusižiūrėjusi iš filmų. Donis pakreipė salono veidro­dėlį. Dabar jie matė vienas kito akis.
Donis važiavo duobėta Barono gatve ir sustojo prie vie­no namo centre su tamsiais iškiliais erkeriais. Buvo matyti akmeninės galvos kančios iškreiptais veidais. Donis pažiū­rėjo į laikrodį.

Miestas buvo tuščias ir apmiręs. Kraują stingdantis vėjas siūbavo elektros lemputes. Florencija išlipo.

Ji užsirūkė. Žvarbus vėjas plaikstė trumpą sijonėlį. Jis žiūri į mano perkarusias kinkas, pamanė ji, ar jis mato, ko­kios jos negražios?

Rodės, kad atgręžti Doniui nugarą yra tas pats, kas už­siundyti katę pele. Iš kur ta kibirkščiuojanti tarp jų įtampa?

Po valandėlės pasirodo du vaikinai su krepšiais. Malonūs veidai. Naktinės elektros lemputės. Vėjas siūbuoja iškabą, ši nemaloniai girgžda. Na, jau rudenį ir žiemą tegu pats važi­nėjasi, pamano Florencija. Mums abiem tai nusibodo.

Kaip šąla keliai po plonomis kojinėmis. Kodėl nepasili­kau mašinoje?

Pagaliau pareina Donis, po pažastim pasikišęs juodą dėžę. Abu sėdasi į mašiną, ir Florencija susigriebia, kad Donis jai ant kojos padėjęs ranką, ties ta maža įduba, kur šlaunikaulio raumuo susijungia su kelio girnele.

– Nesušalai? – beveik tėviškai klausia Donis. Jis pradeda pasakoti, kad pirkęs vaizdo leistuvą, kad šįvakar ką nors žiū­rės, gal ir Florencija norėtų pažiūrėti kokį gerą filmą – Kartą Amerikoje arba Angelo širdį su Mikiu Rurku, Rurkas patinka visoms merginoms, o ypač 9 1/2 savaitės... Florencija prade­da muistytis norėdama nustumti svetimą ranką, bet Donis ją patraukia pats. Ant kojos lieka šilumos plotelis.

Po akimirkos šiluma vėl grįžta.