„Žemaičiuos“ 

Mykolas Karčiauskas, daugelyje knygų apdainavęs gimtąją Aukštaitiją, jau senokai tyrinėja, anaiptol ne turisto žvilgsniu, Žemaitiją. Pajusti savito krašto atmosferą, įspėti jo paslaptis galima tik pažinus ir pamilus. Gražiausios Žemaitijos vietovės, jų žmonės, patirtys reflektuojamos nepriekaištinga literatūrine forma.

Knyga baigiama didesnės apimties kūriniu „Iš Mažosios Lietuvos Nuostolių knygos“.

--

Žemaitija mano akyse, mano mintyse ir širdy visada tyli, kantri, kaip motina, kurios lūpos dar neatsivilgė po visų negandų, pilna žydėjimo augina prieš šaltinių nuog išgąsčio vilkažoles, tiek išvilkėjus vienatijoj su savo žeminčiais...

Žemaitijoj už kiekvieno posūkio dangus ant žemės leidžias, ji pereina per kiekvieną kaip maldos žodis iš mistiško peizažo.

Žemaitija dievdirbių išdrožtas kraštas. Išeini į ją ir negali sugrįžti.

/Mykolas Karčiauskas/