Martynas Mažvydas buvo pirmasis, kuris prastais žodžiais katekizmo kreipėsi į savo tautiečius, šiapus ir anapus rubežiaus, ir į Didžiąją Lietuvos Kuni­gaikš­tystę lietuviškai. Kad pasaulį galėtų išvysti pirmoji lietuviška knygelė, ji turėjo nueiti ilgus kelius, ir tai buvo ne vienerių metų darbas.
Jai buvo lemta užgimti Prūsijos kunigaikštystėje. Kad lietuviškas žodis galėtų apsireikšti Prūsijos kunigaikštystėje, jam priešpriešiais iš Vitenbergo į Karaliaučių pačiu laiku atsiskubino Martyno Liuterio priesakas Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui, kad visi kūdikiai jo valdomose žemėse, nežiūrint jų tautybės, tikybos pagrindų, būtų mokinami jų gimtąja kalba. Taigi ir Katekizmas lietuviams turi būti parašytas lietuviškai, prūsams – prūsiškai, o lenkams – lenkiškai.

Medžiaga, reikalinga lietuviškam pradžiamoksliui, buvo kaupiama iš daugelio šaltinių – Abraomo iš Kulvos, Stanislovo iš Eišiškių, Mažvydo, kilusio iš pietų Žemaitijos, ir kitų. Mažvydui buvo lemta Katekizmą užbaigti ir pateikti jį tikintiesiems. Dūnininkų tarmė profesoriui Zigmui Zinkevičiui išdavė, kad pirmosios lietuviškos knygos autorius yra kilęs iš pietų Žemaitijos, kur teka Ašva, Šustis ir Švėkšnalė…

Kol kas dar niekas nežino, kada Mažvydas gimė ir kur jis išvydo šį pasaulį – galima tik numanyti… Niekas nenutapė Maž­vydo portreto, ir mes nežinome jo veido bruožų nei akių spalvos, bet mes galime pamatyti tuos kalnus ir daubas, tuos šaltinius ir upelius, kuriuos kadaise savo žvilgsniu nuglostė Mažvydo akys. Mes galime keliauti tais keliais ir takeliais, kurie neturtingų tėvų vaiką išvedė į mokslus, o vėliau ir į platųjį pasaulį.
Mažvydas paliko mums labai daug. Tai jo laiškai, rašyti kunigaikščiui Albrechtui, jo sukurtos ir išverstos „Giesmės krikščioniškos“, „Forma Chrikstima“ ir „Katekizmo prasti žodžiai“. Tai vis žinutės, pasiųstos Mažvydo mums prieš keturis šimtus šešiasdešimt metų.

Prūsijos lietuviai, pamažu susipažinę su reformuotu tikėjimu, suprato, jog šis tikėjimas nėra jau toks blogas. Mažvydo raštų bei giesmyno dėka jie pajuto lietuvių kalbos grožį pamaldose ir kad lietuvių kalba nė kiek nenusileidžia lotynų kalbai. Dar daugiau: lietuvių kalba jiems buvo suprantama ir priimtina jų širdims. Lietuviai pamažu suvokė, jog tai, ką Mažvydas parašė Katekizme, yra naudinga ir gera žinoti. Dainingiems lietuviams, turintiems gerus balsus ir jautrią klausą, ypač patiko Mažvydo išverstos ir jo paties sueiliuotos giesmės. Nuo šiol jie galėjo ne tik klausytis kunigo giedojimo lotyniškai, bet ir patys savo širdingais balsais garsiai garbinti Dievą.

Jei šiandien Mažvydas bent akies krašteliu žvilgtelėtų į mūsų gyvenimus, ar netektų jam skaudžiai nusivilti? Laiškų beveik niekas neberašo. Jo parašyto Katekizmo daugis nėra skaitę ir nežino, kas ten yra parašyta. O gaila.

Kaip ir Mažvydo laikais daugelis dar tebėra pagonys, kurie tiki visokiais burtais ir burtininkėmis, o šios, nors ir žinodamos, kad sunkiai nusideda, begėdiškai veržiasi į televiziją gydyti už pinigus kitų, nors pačios sunkiai negaluoja. Mažvydas turėtų nustebti: ar gali aklas reginčiam rodyti kelią? Pasirodo, kad gali. Juk ir Šventame Rašte yra parašyta, kad ateis laikas, kai bus daug mokytų, bet jų žinojimas bus pamuštas aklumu. Meluoti viešai nėra gėda, ir tai yra vadinama diplomatija, o apginti teisybę – darosi vis sunkiau.

Liūdniausia yra tai, kad žmonės nenori paisyti įstatymų ir nežino, kad vieną dieną reikės atsiskaityti už viską. Žmonės yra linkę laikytis ne tik normų, kurios jiems yra parankios. Gudrūs vyrai vis suka galvas, ne kaip tarnauti įstatymams, o kaip viską apsukti, kad pastarieji tarnautų jiems. Jie pripažįsta tik materiją, kuri neišnyksta, tačiau kur keliauja žmogaus turėta energija, jie nesuka sau galvos. Gal toji energija vis dėlto turi tam tikrą kryptį? Net Žodis nepradingsta be pėdsako, o ką jau kalbėti apie Meilę, be kurios žemė išrodytų tarsi bevaisės plynios. Tai vis nedaiktiški dalykai, bet jie egzistuoja ir apie juos reikia kalbėti.

Kad ir kaip būtų, tačiau ir po tiek šimtų metų Švėkšnoje ir Ragainėje, ant kalnelio, toje vietoje, kur Mažvydas sakė pamokslus, ir šiandien tebestovi bažnyčios ir jose skelbiamas Dievo Žodis – lietuviškai ir rusiškai. Mažvydo išverstos giesmės iki šių dienų tebeskamba Kretingos, Žemaičių Naumiesčio, Švėkšnos bei Vilniaus bažnyčiose. Lietuviai, išsibarstę po visą pasaulį, per sapnus tebegirdi, kaip skamba Mažvydo bažnyčios varpai ir kokie malonūs jų ausiai yra lietuviškai paskelbti Mažvydo žodžiai: „Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit
Ir taitai skaitydami permanykit…“