„Sužeistas vėjas“ 

Šioje knygoje pateikiamos ne šiaip sau pasakėlės, sekamos vaikams ilgais žiemos vakarais, o rimti pasakojimai, kitados buvę perduodami iš lūpų į lūpas, norint supažindinti su nepaprastais vienoje ar kitoje apylinkėje įvykusiais neva tikrais atsitikimais. Kaimo žmonės šiuos pasakojimus vadina tiesiog atsitikimais, nutikimais, o tautosakininkai – mitologinėmis sakmėmis. Tikrais šiuos atsitikimus seniau žmonės laikė todėl, kad manė, jog sodybas supantys laukai, miškai ir vandenys, netgi pačios sodybos yra apgyvendintos keistų, kartais draugiškai, o kartais priešiškai nusiteikusių mitinių būtybių, jog net kasdien jų matomi gyvuliai, paukščiai ir žvėrys gyvena kur kas įvairesnį gyvenimą, negu iš pirmo žvilgsnio atrodo, – jie kalbasi tarpusavyje, yra protingi, turi savo šeimininkus ir karalius. Tačiau visas šis paslaptingas mitinis pasaulis, jų manymu, esąs nematomas, neapčiuopiamas ir tik retkarčiais ypatingais atvejais trumpam atsiveriąs prieš žmogų, jį nustebindamas ir išgąsdindamas.

Mitologinėse sakmėse ir vaizduojamas tas trumpalaikis tariamas mitinio pasaulio atsivėrimas. Žmonėms visada knietėjo sužinoti, koks yra neregimas šalia jų esantis pasaulis, todėl visada su didžiausiu įdomumu klausėsi šių pasakojimų, didžiai stebėdamiesi ir net baimindamiesi. O kiekvienas pasakotojas stengėsi juos pasekti vis gražiau, įdomiau, sukelti dar didesnę nuostabą ir baimę. Ilgus šimtmečius ar net tūkstantmečius plisdami iš lūpų į lūpas, šie kūrinėliai nusigludino kaip jūros akmenėliai, tapo tarsi mažyčiais sakytinio mūsų liaudies meno šedevriukais. Norbertas Vėlius, Artimas ir tolimas pasaulis (įvadas).

Nespalvotos iliustracijos.