„Išblukęs žodynas“ 

„Tai, kas rašoma šios knygos straipsniuose, regis, priklauso intelektinės kronikos žanrui. Sakau taip, nes labai retai rūpėjo pavieniai – kad ir skandalingiausi – įvykiai. Visada domėjausi stambesnio mastelio kultūros, visuomenės ir politikos žemėlapiais. Ne konkretūs nutikimai, bet sisteminiai požymiai buvo svarbiausias tikslas. O visuomenės reiškiniai, mentaliniai bruožai ir jų permainos nėra akimirksnio įkaitai. Jie ilgiau tęsiasi, lėčiau keičiasi ir prašyte prašosi vėl apmąstomi. Ne tik vėl apie juos galvoti, bet ir stebėti ilgėjančią galvojimų apie juos istoriją.“

Egidijus Aleksandravičius

„Dabar tai jau tikra velniava: mūsų mažytę sielelę kas akimirką šturmuoja tiesiog neaprėpiamas informacijos masyvas, todėl ir intelektualo akiai ar intelektui atsiverianti visuma yra tiesiog pabaisiška – jos mastai monstriški, milžiniški, neturintys bendro mato su mūsiškėmis proto ir kalbos galiomis, todėl, galimas daiktas, atitinkantys tik kokį nors antžmogišką, dievišką ar šėtonišką intelektą; tikrai, globalinės informacijos srautą, tvinstantį iš mass media kanalų, galėtų aprėpti nebent koks dievas ar superkompiuteris. Bet juk ne baigtinė būtybė, juk ne mirtingasis, net jeigu jo intelektas būtų išties antžmogiškas. Nepaisant to, viešasis intelektualas imasi tokio dieviško intelekto galias pranokstančio darbo... Ir visą šį šimtagalvį žinių slibiną – tai beveik neįtikėtina – Egidijui Aleksandravičiui pavyksta sutramdyti taip, kad daiktais atrodo, jog tai ne slibinas, o kambarinis šunelis. Trumpai tariant, Egidijus Aleksandravičius sugeba padaryti tai, kas labai reta – savo didžiulę erudiciją palenkti vienai minčiai ir vienai aistrai: rūpesčiui, kurio centre glūdi visų mūsų skausmas ir džiaugsmas – Lietuvos dabartis ir pati Lietuva, mūsų tėvynė... Būtent taip: tokius tekstus gali parašyti tik aistringo intelekto žmogus, vedamas ne inertiško smalsulio, sensacijų godulio, „objektyvumo“ manijos, o visai priešingai – skausmo, vilties, liūdesio, džiaugsmo, išdidumo, ištikimybės, jautrumo gėriui ir blogiui, grožiui ir bjaurasčiai, niekšybei ir taurumui... Kad ir kaip būtų, Egidijaus Aleksandravičiaus „Išblukęs žodynas“ tikrai reta mūsiškio nuolat keikiamo „inteligento“ dovana Lietuvos šviesuomenei, ir – aš tikiuosi – ne paskutinioji.“

Arvydas Šliogeris