Įvadas

Pradedant rašyti Kauno istoriją reikėjo atsakyti į klausimą, kas yra Kaunas. Atsakymas atrodytų labai paprastas – tai Lietuvos miestas Nemuno ir Neries santakoje, antrasis Lietuvoje pagal dydį, t. y. pagal gyventojų skaičių, po sostinės Vilniaus. Dabartinis XXI a. pradžios Kaunas yra apsėdęs Nemuno ir Neries santaką, išsidėstęs plačiuose upių slėniuose ir viršutinėse lygumose. Jo teritorijoje į Nemuną įteka kairieji intakai Jiesia ir Marvelė, o dešinysis intakas Girstupis yra suvarytas po žeme.

Bet tai bene viskas, kas aišku be išlygų. Pradėję kalbėti apie Kauno vardą turime paminėti bent porą hipotezių. Kauno vardas praeityje įvairiomis kalbomis buvo rašomas taip pat įvairiai: lotyniškai Cawen, Cauen, Cowno, Cawno, Kawno, Kawen ir pan., vokiškai Kauen, Kawin, Kawen, Kaun ir pan., rusėniškai Ковно, Ковень, Ковна ir pan., lenkiškai Kowno. Nėra nustatyta, kada Kaunas pirmą kartą raštu įvardytas lietuvių kalba, bet žinoma, kad XVIII a. pabaigoje vienas kaunietis, kūręs eiles apie įvykius savo mieste, vadino jį Kaunu. XIX a. pirmosios pusės lietuviškai rašantys autoriai Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Laurynas Ivinskis, nuosekliai miestą irgi vadino Kaunu.

Jau daugiau kaip 80 metų siekia Alfredo Seno Kauno vardo kildinimas iš asmenvardžio Kaunas. Greitai atsirado ir kita hipotezė. Vokiečių kalbininkas G. Studerus įrodinėjo, kad pirminė Kauno reikšmė buvusi gilus, žemas. Žinant, kad Kaunas įsikūręs žemumoje, upių slėnyje, ši etimologija atrodė viliojanti, o jos šalininkų ir dabar pasitaiko. Tačiau dauguma kalbininkų pagrįstai linksta prie asmenvardinės Kauno vardo kilmės aiškinimo. Taigi Kauno miesto vardas kilęs iš seno lietuviško vardo Kaunas, ilgainiui virtusio pavarde.

Taip pat galima išgirsti skirtingų nuomonių kalbant apie Kauno reikšmę Lietuvos kultūros, ūkio ar visuomenės bei politikos gyvenimui, ne visada sutinkama su Kauno įvardijimu antruoju Lietuvos miestu. Antra vertus, Kauno istorija negali būti jo reikšmės Lietuvos ar regiono gyvenimui istorija. Tai skirtingi dalykai.

Miesto, Kauno ar bet kurio kito, praeičiai suprasti svarbiau pažinti ir parodyti vidines miesto ir miestiečių verslumo bei kūrybinės veiklos, kuriamojo darbo galias, jų raišką įvairiausių miestietiško gyvenimo reiškinių ir procesų kūryboje, gebėjimus gyventi ir veikti savos ar svetimų valstybių sudėtyje komunikuojant su kitais visuomenės sluoksniais, daryti įtaką aplinkai ir pajėgti su ja bendrauti. Istorikui turi rūpėti parodyti miestą ne statišką, o kaip nuolat kintančią sudėtingą, bet darniai veikiančią vienovę.

XV–XVIII a. Kauno istorijos periodizavimas ir objektas. Iš to, ką pasakėme, išplaukia, kad Kaunas, kaip bet kuris kitas istorijos subjektas ar istorikų tyrimų objektas, laikui bėgant keitėsi, įgydavo vienas nuo kito daugiau ar mažiau besiskiriančius pavidalus. Kauno istorija dėl įvairių priežasčių susiskaido į laiko tarpsnius, kurie vienas nuo kito skiriasi ir svarbiausiomis miesto savybėmis, ir miesto gyvenimo intensyvumu bei kryptingumu, ir trukme. Todėl Kauno istoriją tenka skirstyti į tam tikrus laikotarpius, vienas nuo kito besiskiriančius svarbiais požymiais ir tuo pačiu metu kiekvieną iš jų pasižymintį sąlyginiu vidiniu vientisumu. Sąlyginiu, nes, norint geriau suprasti istorijos procesą, ilgą miesto istorijos chronologinį tarpsnį galima, o kartais reikia skaidyti į trumpesnius.

Formaliai žiūrint, Kauno praeitis skyla į dvi dideles, bet nevienareikšmes dalis, į vadinamąją priešistorę ir pačią istoriją. Jų skiriamoji riba yra pirmasis Kauno paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Diskusija dėl pirmojo Kauno paminėjimo bus aptariama vėliau, dabar tik pasakysime, kad manome tai buvus 1361 m., ir ši data yra Kauno istorijos pradinė data. Kauno priešistorę galime pažinti tik remdamiesi archeologiniais tyrinėjimais ir studijuodami archeologijai talkinančius mokslus, savo pavadinime turinčius sandą paleo, t. y. senas, kaip antai: paleoantropologiją, paleobotaniką, paleozoologiją ir kt., mat šie mokslai stengiasi prakalbinti žemėje išlikusias praeities liekanas.

Pirmasis Kauno paminėjimas susijęs su jo istorijos rašytinių šaltinių atsiradimu. Tai iš pradžių buvo negausūs rašytiniai tekstai, bet ilgainiui jų gausėjo, Kauno istorijos šaltinių bazė nepaprastai išaugo ir tapo įvairesnė. Archeologiniai šaltiniai yra labai svarbūs dar keliems Kauno praeities šimtmečiams pažinti, retkarčiais archeologijos metodai gali būti panaudojami net XX a. įvykius aiškinantis. Bet rašytinių šaltinių teikiama informacija ir kiekybiškai, ir kokybiškai taip sparčiai augo, kad tapo svarbiausia ir lemianti aiškinantis įvairiausius miesto istorijos klausimus.

Pirmasis Kauno paminėjimas ir su juo susijusi šaltinių bazės kiekybinės ir kokybinės kaitos pradžia yra svarbi miesto istorikams, bet ji nieko nekeitė amžininkų gyvenime. Todėl ši data kažin ar rodo rimtus pokyčius tuomečio Kauno gyvenime. Reikia ieškoti kitų požymių, atskleidžiančių Kauno gyvenimo kaitą. Vienas iš tokių požymių, bene svarbiausias, yra Kauno gyvenvietės virtimas Kauno miestu, o tiksliau sakant, miesto atsiradimas greta jau stovėjusios Kauno pilies. Tai įvyko 1408 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Kaune besikuriančiai miestiečių bendruomenei suteikė savivaldą vokiškosios miesto teisės pagrindu.

Šis įvykis ir ši data yra esminiai Kauno gyvenime, turime ilgus visai skirtingus Kauno gyvenimo laikotarpius. Pirmasis ikimiestiškasis prasideda nuo pirmosios archeologijos metodais fiksuojamos gyvenvietės Nemuno ir Neries santakos apylinkėse, baigiasi iki 1408 m. Vytauto privilegijos. Antrasis miestiškasis laikotarpis skaičiuojamas nuo kalbamos privilegijos iki dabartinių dienų.

Antrasis iš didžiųjų Kauno istorijos laikotarpių, trunkantis jau 600 metų, irgi nėra vientisas. Kaune vyko didelės permainos, ne mažesnės – Lietuvoje, kurios dalis Kaunas buvo visą laiką ir gyveno jos gyvenimo ritmu. Ir nors, kaip sakyta, miesto istorijai svarbiau vidinis jo gyvenimas ir kaita, didesnio organizmo, šiuo atveju Lietuvos, būklės pokyčiai negalėjo neatsiliepti Kaunui. Tenka derinti Kauno ir Lietuvos istorijos periodizavimą.

Atsižvelgiant į tai, į atskirą laikotarpį skirtinas Kauno buvimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pažymėtinas miesto gyvavimas savivaldos pagal vokiškąją miestų teisę veikimo luominėje visuomenėje sąlygomis. Ši miesto teisė ir savivalda darė Kauno miestą, jo miestiečių bendruomenę, kaip ir kitus savavaldžius Lietuvos miestus, luominės visuomenės subjektu, teisiškai apibrėžė vietą toje valstybėje ir visuomenėje, o kartu darė jį nuo aplinkos užsisklendžiančiu organizmu. Šio laikotarpio chronologinės ribos yra 1408–1795 m.

Po to, kai 1795 m. Abiejų Tautų Respubliką ar kitaip vadinamą jungtinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę sugriovė trys kaimynės – Rusija, Prūsija ir Austrija, Kaunas su didžiąja Lietuvos dalimi pateko į Rusijos imperiją. Tada prasidėjo naujas jo istorijos laikotarpis, trukęs iki atkuriant Lietuvos valstybę 1918 m. Perdėm centralizuotoje ir biurokratizuotoje Rusijos imperijoje Kaunas turėjo paklusti imperijos įstatymams, esmingai keitėsi miesto savivaldos turinys. Keičiantis visos imperijos ir kartu Lietuvos socialinei sanklodai, laikotarpio pabaigoje nyko miestiečius nuo kitų gyventojų skiriantys luominiai barjerai ir miestas darėsi atviresnis Lietuvos visuomenėje vykstančioms permainoms. Neilga 1915–1918 m. Vokietijos okupacija praktiškai mažai ką iš esmės keitė miesto gyvenime.

1918–1940 m. Kaunas buvo Lietuvos Respublikos sudėtyje, jo gyventojai tapo pilietinės visuomenės sudedamąja dalimi. Susiklosčius politinėms aplinkybėms jam teko laikinosios Lietuvos sostinės funkcijos. Tai buvo trumpas, bet nepaprastai dinamiškas išskirtinis Kauno istorijos tarpsnis, kilstelėjęs Kauną į Europos sostinių gretas.

Jį 1940–1990 m. pakeitė Kauno ir visos Lietuvos egzistavimas svetimoje totalitarinėje valstybėje Sovietų Sąjungoje, vėlgi su trumpu 1941–1944 m. Vokietijos okupacijos intarpu. Šiuo laikotarpiu Kauno neaplenkė neišvengiami XX a. pasaulinės pažangos nešami civilizaciniai laimėjimai, bet juos lydėjo visuomenės nupilietinimas, totalitarinio režimo varžtai.

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę prasidėjo naujas Kauno gyvenimo etapas. Didžiuliai socialiniai pakitimai, ypač turto nuosavybės srityje, politiniai laimėjimai, kuriuos simbolizuoja žmogaus teisių įgyvendinimas ir daugiapartiškumas, didžiulė kultūrinio gyvenimo įvairovė yra dar nepakankamai pajausti, perprasti ir suvokti. Viskuo šituo Kaunas dar tebegyvena nepaleisdamas pastarojo savo gyvavimo laikotarpio į istoriją.

Kiekvienas iš įvardytų Kauno istorijos laikotarpių suskyla į mažesnius, vėlgi išskiriamus derinant Lietuvos ir Kauno istorijos periodizavimą, kai kur visiškai sutampantį, kai kur šiek tiek besiskiriantį. Kadangi du pirmieji Kauno istorijos tomai skirti Kauno priešistorei ir savavaldaus miesto 1408–1795 m. istorijai, tenka aptarti šio laikotarpio periodizavimo ypatybes, o kitų laikotarpių periodizavimo aptarimą patikėti kitų Kauno istorijos tomų autoriams.

Pirmasis tomas pradedamas trumpa Kauno priešistorės apžvalga. Savavaldaus miesto istorijos laikotarpyje išskiriami keturi mažesni laiko tarpsniai. Pirmasis iš jų – tai Kauno miestiečių bendruomenės susidarymas ir įsitvirtinimas viduramžių Lietuvoje 1408 m.–XVI a. pradžioje. Toliau išskiriamas jau subrendusio Kauno miesto spartaus augimo ir klestėjimo laikotarpis XVI a. pradžioje–XVII a. pirmojoje pusėje. 1655 m. rusų okupacija ir patirti dideli nuostoliai atskiria šį laikotarpį nuo kitų ir yra riba, ties kuria pasibaigia Kauno istorijos pirmasis tomas.

Kaunas kartu su visa Lietuva patyrė nelaimių ir nuosmukio laikotarpį, prasidėjusį 1655 m. ir pasibaigusį XVIII a. ketvirtuoju dešimtmečiu. Ir pagaliau Kauno savavaldaus miesto istorijos Lietuvos valstybės sudėtyje laikotarpis baigėsi trumpu kylančio iš nuosmukio ir pakilusio Kauno gyvavimo tokioje pat būsenoje esančioje ir reformas plėtojančioje, bet Rusijos ir kitų valstybių sugriautoje Lietuvos valstybėje XVIII a. vidurio–1795 m. tarpsniu. Šių dviejų laikotarpių aprašymas sudarys Kauno istorijos antrąjį tomą.

Savavaldaus miesto laikotarpio Kauno istorijos objektas yra sudėtingas. Kaunas, kaip ir visi kiti XV–XVIII a. Lietuvos miestai, buvo tarsi trinaris, jį sudarė pats savavaldus miestas ir jo miestiečių bendruomenė bei nemiestiškos Kauno dalys, pilis kaip Lietuvos valstybės teritorinio administracinio vieneto, Kauno seniūnijos/pavieto centras ir bažnyčios struktūros; katalikų parapinė bažnyčia/parapija, Kaune įsikūrusios vienuolijos, vėliau atsiradusi liuteronų bažnyčia/bendruomenė. XV–XVIII a. Kauno gyvenime svarbiausia buvo Kauno vidaus sandarą, jo vietą Lietuvos valstybėje ir visuomenėje lėmusi miestiečių bendruomenė, todėl jai skirsime daugiausia dėmesio. Bet ir kitoms Kauno dalims bus skiriamas deramas jų reikšmę Kauno istorijoje atitinkantis dėmesys, juolab kad nagrinėjant kai kuriuos Kauno gyvenimo ypatumus, kaip antai miestiečių konfesinį ir kultūrinį gyvenimą ar miesto urbanistinę plėtrą, visos minėtosios Kauno dalys susipina, tampa sunkiai atskiriamos.

Svarbiausios Kauno istorijos temos, persmelkiančios visus tomų, skirtų XV–XVIII a., skyrius, yra miestiečių bendruomenės sandara, jos raidos dinamika ir raiška miesto savivaldos erdvėje, miestiečių ūkinės veiklos formos ir rezultatai, jų konfesinis ir kultūrinis gyvenimas, miesto urbanistinė raida, visų trijų Kauno dalių sąlygojama Kauno vieta Lietuvos valstybėje, jo santykiai su valstybe, jos subjektais, valdovais ir bajorų luomu.

Dešimtmečiais ir net šimtmečiais Kauno gyvenimas tekėjo ramia vaga be išskirtinių, radikaliai jo gyvenimą keičiančių įvykių, ir per tokius laikotarpius, kuriuos galima vadinti evoliuciniais, nuolatinis miestiečių triūsas davė vaisių visose gyvenimo srityse: miestas augo, plėtėsi, įgydavo naujų bruožų, nuosekliai, be didelių sukrėtimų keitėsi jo gyvenimo turinys. Bet Kauno praeityje būta laikotarpių, kai miestas patirdavo didelių sukrėtimų ar, susidūręs su nepalankiomis jėgomis ir reiškiniais, nepajėgdavo prieš juos atsilaikyti ar kartu su visa Lietuva įsisukdavo į reformas ir dideles permainas žadančią veiklą.

Toks netolygus XV–XVIII a. Kauno gyvenimo ritmas koregavo ir jo istorijos dėstymą atskiruose skyriuose. Vyraus teminis įvykių dėstymas, bus dedama pastangų išlaikyti teminį tęstinumą atskiriems laikotarpiams skirtuose skyriuose. Tačiau aprašant įvykių prisodrintus laikotarpius kai kuriuose skyriuose ar poskyriuose ims vyrauti teminį dėstymą papildantis chronologinis dėstymas, paremtas svarbių įvykių sekos aprašymu ar labai trumpo, bet įvykių prisodrinto laikotarpio monografiniu tyrimu.

XIV–XVIII a. Kauno istorijos tyrimai. Kauno praeitimi ir istorija pirmieji ėmė domėtis jo gyventojai. Skatinami praktinių sumetimų, poreikių žinoti savo teises, bet kartu ir savotiškai demonstruodami Kauno miesto, jo miestiečių bendruomenės vertę, jau XVI a. pradžioje miesto tarybos iškilminguose posėdžiuose buvo viešai skaitomos Lietuvos valdovų Kauno miestui suteiktos privilegijos. Ši tradicija neišnyko per kelis šimtmečius, privilegijos buvo panaudotos, kai 1775 m. Kauno miesto taryba rengė pažymą apie Kauno miesto būklę Abiejų Tautų Respublikos Nuolatinei tarybai. Pažymoje buvo trumpai apžvelgta Kauno miesto istorija nuo 1408 m. Vytauto privilegijos ir su istoriniais intarpais išdėstytos svarbiausios miesto problemos. Kalbama pažyma dar nebuvo Kauno miesto istorijos apybraiža, bet rodė kelią, kuriuo galėtų eiti būsimasis miesto istorikas.

Pirmoji Kauno miesto istorinė statistinė apybraiža buvo parašyta apie 1817 m. Kaip liudija jos skelbėjas Teodoras Narbutas (1784–1864), Vilniaus generalgubernatoriaus Aleksandro Rimskio-Korsakovo pageidavimu ją rašyti ėmėsi kaunietis bajoras Juozapas Macianskis (mirė po 1827 m.). Pastarojo parašytą apybraižą T. Narbutas paskelbė tik 1856 m. J. Macianskis suskirstė Kauno istoriją į kelias epochas ir kiekvieną iš jų trumpai aprašė pasinaudodamas Kauno miesto archyvo medžiaga. Jis taip pat pateikė šiek tiek statistinių duomenų apie savo laiko Kauną, pridėjo jam žinomų Kauno privilegijų ir Respublikos seimo konstitucijų, kuriuose buvo sprendžiami Kauno reikalai, anotuotą sąrašą.

XIX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje ėmė ryškėti dėmesys ne tik politinei krašto istorijai, bet ir kitų gyvenimo sričių praeičiai, taip pat ir miestų istorijai. Vilnius susilaukė kelių tomų Juozapo Ignoto Kraševskio (1812–1887) ir Mykolo Balinskio (1794–1864) parašytų istorijų. Kaunui irgi teko dalis to dėmesio, tik pasirodę Kauno istorijos aprašymai nuo Vilniaus smarkiai atsiliko apimtimi ir gilinimosi į miesto istoriją lygiu.

Kol J. Macianskio darbas gulėjo kažkieno stalčiuose rankraščio pavidalu, 1830 m. Noworocznik litewski na rok 1831 (Lietuvos naujametis 1831 m.) buvo paskelbta trumpa Kauno istorijos apybraiža Historya miasta Kowna (Kauno miesto istorija), pasirašyta kriptonimu K***. Beveik toks pat tekstas 1840 m. paskelbtas žurnale Lwowianin (Lvovietis), tik pavadintas Dzieje miasta Kowna na Litwie (Kauno miesto Lietuvoje istorija) ir pasirašytas J. I. Kraševskio. Abiejose publikacijose daug vietos skiriama legendinei Kauno praeičiai ir kovoms su kryžiuočiais prie Kauno. Kai pereinama prie povytautinės Kauno istorijos, akivaizdžiai naudojama J. Macianskio medžiaga, kuri turėjo būti prieinama kalbamų tekstų autoriams. Tiksliau sakant, autoriui, nes numanu, kad abiejų jų autorius buvo J. I. Kraševskis. 1843–1844 m. beveik pažodžiui J. I. Kraševskio tekstą kartojo, išsivertęs į rusų kalba, ką tik įsteigtos Kauno gubernijos mėnraštis Ковенские губернские ведомости (Kauno gubernijos žinios).

J. Macianskio ir J. I. Kraševskio medžiagą naudojo 1846 m. leidinio Starożytna Polska (Senovės Lenkija) III tome, skirtame Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, įdėtos Kauno istorijos apybraižos autorius Mykolas Balinskis. Jis taip pat surado dar nenaudotų šaltinių ir praturtino Kauno praeities vaizdą įdomiais faktais, nors neišvengė klaidų. Kalbami tekstai buvo gerai žinomi to meto istorija besidominčios Lietuvos visuomenės daliai, jie buvo naudojami, dažnai nenurodant šaltinio, įvairiomis progomis. Štai 1835 m. Paryžiuje išleisto Leonardo Chodzkos (1800–1871) parengto La Pologne historique, littéraire, monumentale et pittoresque leidinio pirmajame tome įdėtoje Kauno istorijos apybraižoje daugiausia dėmesio skiriama legendinei daliai, – kovoms su kryžiuočiais ir valdovų privilegijoms. Manoma, kad lietuviškąją medžiagą L. Chodzkai pateikė Feliksas Vrotnovskis (1805–1871). Panašiai elgėsi ir Leonas Potockis (1799–1864), į 1854 m. knygelę Wspomnienie o Kownie przez Bonawenturę z Kochanowa (Bonaventūros iš Kochanovo atsiminimai apie Kauną), be plataus Adomo Mickevičiaus lankymosi Kaune aprašymo, įdėjęs ir minėtais tekstais paremtą Kauno istorijos apybraižą.

Kitas žingsnis pažįstant Kauno istoriją buvo žengtas XIX a. septintojo dešimtmečio pradžioje Kauno gubernijos valdininko ir didelio Lietuvos istorijos mylėtojo Jono Prekerio (1807–po 1874). 1861 m. leidinyje Ковенская памятная книжка на 1861 г. (Kauno atmintinė knyga 1861 metams) jis paskelbė istorinių įvykių Kauno gubernijoje chronologinę lentelę, ji taip pat buvo skelbiama Ковенские губернские ведомости. Nors tai nebuvo rišlūs Kauno istorijos tekstai, jie svarbūs dėl kelių priežasčių. Pirma, tekstus parengė ir paskelbė Kauno gyventojas, tai reiškė, kad Kauno istorijos tyrinėjimai pradeda keltis į Kauną. Antra, sudarant kalbamą chronologinę lentelę pirmą kartą po J. Macianskio apybraižos buvo panaudotos Kauno miesto savivaldos institucijų aktų knygos, bene daugiausia informacijos teikiąs Kauno istorijos šaltinis.

Trečia labai svarbi aplinkybė, susijusi su šiais tekstais, yra tai, kad dar prieš paskelbiant juos Kaune jie dalimis buvo pradėti spausdinti Lauryno Ivinskio (1810–1881) leidžiamame lietuviškajame kalendoriuje Kalendorius arba Metskajtlus ukiszkasis. 1860–1861 m. šio Vilniuje spausdinamo kalendoriaus knygelėse, skirtose 1860–1862 m., buvo lietuvių kalba paskelbti trys tekstai: 1860 m. kalendoriuje, išleistame tais pačiais metais, Kaunas nuog jo pradžios iki dienum mūsu gadines, 1861 m. kalendoriuje, išleistame 1861 m., Kaunas ir atsitikimaj jo apikajmiese, 1862 m. kalendoriuje, išleistame 1861 m., Kaunas, aname atsitikimaj ir apikajmiese. Taip pradėta rašyti Kauno istorija lietuvių kalba.

Pradėta, bet neplėtota. Ir kitomis XIX a. Lietuvos rašto kalbomis amžiaus pabaigoje rašytuose tekstuose dėmesio Kauno praeičiai pristigo. Ji bandyta atgaivinti informacinio pobūdžio leidiniuose, tokiame kaip daugiatomis Słownik geograficzny Królestwa polskiego i innych krajów słowiańskich (Lenkijos karalystės ir kitų slaviškų kraštų geografinis žodynas), kurio IV tome buvo paskelbtas geografinis statistinis Kauno aprašymas kartu su jo istorijos apybraiža. Žodyno straipsnis, pasirašytas inicialais Ś. F., tebuvo anksčiau skelbtų tekstų kompiliacija. Arba D. Afanasjevo parengtoje ir 1861 m. paskelbtoje knygoje Материалы для географии и статистики России. Ковенская губерния (Rusijos geografijos ir statistikos medžiaga. Kauno gubernija).

Kauno gubernijos Statistikos komiteto leidžiamą pervardytą Памятная книжка Ковенской губернии (Kauno gubernijos atmintinė knyga) nuo 1885 m. redagavo Konstantinas Gukovskis (1857–1906). Jo redaguojamame leidinyje buvo nuolat dedami krašto istorijos tyrinėjimai, miestų istorijos apybraižos. 1904 m. skirtoje knygoje, išleistoje 1903 m., K. Gukovskis paskelbė savo parašytą Kauno istorijos apybraižą. Palyginti su ankstesnėmis apybraižomis, padaryta akivaizdi pažanga. Autorius buvo susipažinęs su Kauno miesto senuoju archyvu, savivaldos institucijų aktų knygomis ir daug ką iš jų perėmė. Nors valdovų privilegijų suteikimas ir pačių valdovų apsilankymai Kaune tebebuvo svarbiausi miesto istorijos įvykiai, K. Gukovskio apybraiža žymėjo perėjimą iš kraštotyrinio pobūdžio tekstų rašymo į kritinę istoriją.

Kartu reikia pažymėti, kad dar ilgai specialių Kauno istorijos darbų nepasirodė. Kauno praeitimi buvo domimasi tyrinėjant kitas Lietuvos istorijos sritis, ypač jei Kaunas tose srityse paliko pastebimų pėdsakų. Štai rusų istorikas Mitrofanas Dovnar-Zapolskis (1867–1934) 1901 m. Kijeve paskelbtoje didžiulėje studijoje Государственное хозяйство Великого Княжества Литовского при Ягеллонах (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis ūkis valdant Jogailaičiams) negalėjo nepastebėti didelės Kauno muitinės reikšmės ar Kauno pirklių prekybinės veiklos bei dalyvavimo miško versle.

Vokiečių istorikams, užsiėmusiems Prūsų miestų, t. y. Dancigo/Gdansko, Torno/Torunės, Karaliaučiaus, istorija, irgi negalėjo nekristi į akis didelės šių miestų XV–XVIII a. prekybos su Kaunu apimtys. Jau Teodoras Hirschas (1806–1881) 1858 m. Leipcige paskelbtame tiriamajame darbe Danzigs Handels- und Gewerbegeschichte unter der Herrschaft des Deutschen Ordens (Dancigo prekybos ir amatų istorija Vokiečių ordino valdžioje) ištisą skyrių skyrė Dancigo prekybai su Lietuva ir Hanzos kontorai Kaune. Hanzos prekybos istorijos tyrinėjimus skatino šaltinių (publikacija Hansisches Urkundenbuch (Hanzos dokumentų knyga) skelbimas. Iki Pirmojo pasaulinio karo leistose publikacijose VI–XI tomuose (VII tomas buvo praleistas ir jo I dalis paskelbta tik 1938 m., o II dalis liko neskelbta) gausu XV a. Lietuvos ir ypač Kauno prekybos su Prūsų miestais dokumentų. Vienas iš Hansisches Urkundenbuch leidėjų Valteris Steinas (1864–1920), naudodamasis savo surinkta medžiaga, parašė išsamią studiją Vom deutschen Kontor in Kowno (Apie vokiečių kontorą Kaune), paskelbtą 1916 m. žurnale Hansische Geschichtsblätter (Hanzos istorijos lapai). Joje autorius ištyrė vadinamosios Hanzos kontoros, veikusios Kaune XV a. viduryje–XVI a. pradžioje, istoriją, taip pat pateikė daugybę vertingos medžiagos Kauno istorijai.

Chronologiškai nuošaliau nuo šių darbų buvo Kurtas Forstreuteris (1897–1979), nes tik 1931 m. Karaliaučiuje paskelbta labai gerai dokumentais pagrįsta jo studija Die Memel als Handelsstrasse Preussens nach Osten (Nemunas kaip Prūsų rytų prekybos kelias). Joje autorius papildė ir chronologiškai pratęsė savo pirmtakų tyrinėjimus, stebėdamas Nemuno reikšmę Lietuvos ir Prūsų prekybai iki XVIII a.

XX a. pradžioje ir ypač Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių mokslininkai ypač domėjosi vokietybės sklaida į rytus nuo etninių vokiečių žemių. Po to, kai Vokietijos armija 1915 m. išstūmė iš Lietuvos Rusijos armiją ir ėmė čia tvirtintis, vokiečių karo propagandos mašina skatino vokietybės šaknų Lietuvoje paiešką. Kauno ir vokiečių jame istorijai skirti populiarūs straipsneliai buvo skelbiami Kaune ėjusiame Kownoer Zeitung (Kauno laikraštis), o Paulius Karge (1862–1925) mokslo žurnale Altpreussische Monatsschrift (Senosios Prūsijos mėnraštis) 1917 m. paskelbė studiją Zur Geschichte des Deutschtums in Wilna und Kauen (Iš vokietybės Vilniuje ir Kaune istorijos), kurioje pateikė daug surinktos medžiagos apie vokiečių kilmės Vilniaus ir Kauno miestiečius, tačiau ją išplėšdamas iš konteksto, pernelyg sureikšmindamas gavo nepagrįstas išvadas apie ilgalaikį vokiškojo prado vyravimą minėtuose miestuose.

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę ir ypač 1922 m. įkūrus Lietuvos universitetą formavosi profesionalus Lietuvos istorijos mokslas. Kalbant apie Lietuvos istoriją iki 1795 m. istorikų dėmesyje atsidūrė politinė ir kultūros istorija, taip pat buvo tyrinėjama bajorų ir valstiečių luomų istorija, tačiau miestų istorija liko tyrinėtojų dėmesio nuošalėje. Tokia padėtis galėjo atsirasti ir dėl įsigalėjusio neistorinio požiūrio į miestų nelietuviškumą praeityje, ir dėl istorikų stokos.

Kaunas, tapęs laikinąja sostine, sulaukė šiek tiek didesnio dėmesio. Iš pradžių tik proginio, daugiausia susijusio su Vytauto mirties 500-ųjų metinių minėjimu. XX a. trečiąjį dešimtmetį Kauno pilį populiarino Eduardas Volteris (1856–1941). 1930 m. pradėjus ją tvarkyti jis įsitraukė į tyrinėjimą ir, talkinamas Karolio Meko (1906–1993), 1931–1934 m. Kaune vykdė archeologinius kasinėjimus. 1929–1932 m. Jonas Puzinas (1905–1978) žurnale Savivaldybė paskelbė keliolika straipsnių, populiarinančių XV–XVIII a. Kauno istoriją. Kai 1930 m. į Kauną iš Rusijos grįžo dalis senojo Kauno miesto archyvo, J. Puzinas vienas iš pirmųjų ėmė naudoti jo medžiagą.

Artėjant Vytauto mirties metinėms Jonas Remeika (1891–1972) 1928 m. Kaune prie leidinyje Tauta ir žodis paskelbtos savo studijos Der Handel auf der Memel von Anfang der 14. Jahrhunderts bis 1430 (Prekyba Nemunu nuo XIV a. pradžios iki 1430 m.) įdėjo 1408 m. Vytauto privilegijos Kaunui XVII a. nuorašo publikaciją, o Janas Jakubovskis (1874–1938) 1930 m. Ateneum Wileńskie (Vilniaus ateneumas) paskelbė kitą tos pačios privilegijos XVII a. kopiją, tačiau buvo bekylanti diskusija dėl skelbiamų tekstų autentiškumo. Konstantinas Jablonskis (1892–1960), neabejodamas dėl to, kad 1408 m. Vytautas suteikė savivaldos privilegiją Kaunui, teigė, kad J. Remeikos ir J. Jakubovskio skelbiami tekstai yra XVII a. falsifikatai. Diskusija nesiplėtojo, nes privilegijos skelbėjai nereagavo į K. Jablonskio teiginius, tik kur kas vėliau 1962 m. J. Remeika, išeivijos žurnale Tautos praeitis perspausdintoje savo studijoje Prekyba Nemunu iki 1430 m. neįdėdamas privilegijos publikacijos, tarsi pripažino K. Jablonskio kritiką.

Bet su šia kritika po dešimties metų nenorėjo sutikti jau minėtasis K. Forstreuteris, žurnale Jomsburg 1972 m. paskelbtame straipsnyje Kauen, eine deutsche Stadtgründung (Kaunas, vokiečių įkurtas miestas) įrodinėdamas, kad išlikęs Vytauto privilegijos tekstas yra autentiškas ir kad Kauno miestą įkūrę vokiečių kolonistai. Diskusija dėl 1408 m. Vytauto privilegijos Kaunui autentiškumo buvo bevirstanti į diskusiją dėl vokiečių kolonistų reikšmės kuriantis Lietuvos miestams, bet Antrojo pasaulinio sąlygomis ji negalėjo plėstis, o po jo tapo lyg ir neaktuali.

Grįžtant prie Kauno istorijos iki 1795 m. tyrinėjimų Lietuvos Respublikoje apžvalgos reikia šiek tiek žvilgtelėti atgal ir prisiminti, kad dar 1900 m. Tilžėje leidžiamoje Žinyčioje buvo paskelbta Motiejaus Valančiaus (1801–1875) Trumpa Kauno bažnyčių istorija. 1929 m. Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) Kaune paskelbė M. Valančiaus Pastabas pačiam sau, kuriose yra Kauno bažnyčių ir vienuolijų istorijos apybraižų (II leid. Vilniuje 1996 m.). Šias publikacijas galima laikyti Kauno bažnyčių ir vienuolijų istorijos pradžia, jų istoriją periodikos puslapiuose populiarino Benediktas Andriuška (1884–1951), A. Kažukauskas, K. Lerkis, Povilas Veblaitis (1985–1972) ir kiti autoriai.

Viena iš nedaugelio XV–XVIII a. Lietuvos ekonominio gyvenimo istorijos sričių, kurios iki Antrojo pasaulinio karo sulaukė daugiau dėmesio, buvo prekybos istorija. Be minėtos J. Remeikos studijos, Kauno istorijos kontekste būtina įvardyti 1934 m. Kaune paskelbtą Zenono Ivinskio (1908–1971) studiją Lietuvos prekyba su Prūsais. Šioje knygoje Z. Ivinskis, be kitų šaltinių, ypač sistemingai naudodamasis Hansi­sches Urkundenbuch skelbta medžiaga išsamiai ištyrė XV a.–XVI a. pradžios Lietuvos prekybą su Prūsais. Svarbiausias Dancigo ir kitų Prūsų miestų prekybos partneris ir varžovas Lietuvoje pasirodė Kaunas. Nebūtų buvusi klaida knygos antraštę pavadinus Kauno prekyba su Prūsais. Z. Ivinskio studija yra vienas iš reikšmingiausių Kauno istorijos tyrinėjimų.

Kalbamu laikotarpiu buvo ir kuklesnių Kauno praeities epizodų tyrinėjimų. Pažymėtina, kad jie buvo atliekami paisant griežtų metodinių reikalavimų. Štai Antanas Vasiliauskas (1902–1974) 1937 m. Kaune XXVII knygos mėgėjų metraštyje paskelbė straipsnį Pirmoji Kauno popieriaus dirbtuvė, kuriame ištyrė XVI a. antrojoje pusėje įkurtos Kauno popieriaus dirbtuvės istoriją. Istoriko kvalifikaciją parodė Kauno liuteronų bažnyčios kunigas Johanas Wischeropas, – jis 1933 ir 1939 m. paskelbė dvi Kauno liuteronų bažnyčios ir bendruomenės istorijos studijas Die heilige Stadt unserer Vater 1683–1933 ir Aus 352 Jahren evangelischer Kirchenratsarbeit in der deutschen Gemeinde zu Kaunas.

Kitokio pobūdžio buvo Vytauto Bičiūno (1893–1942) 1930 m. išleista knyga Kaunas 1030–1930. Ji vertintina prieštaringai. Autorius pasirodė atidus žinių apie Kauno praeitį rinkėjas ir geras pasakotojas, bet nesinaudojąs istorijos mokslo metodais, neatsisakąs legendinės Kauno pradžios, įveliantis daug faktinių klaidų, matantis XV–XVIII a. Kauno būklę daugiau priklausomą nuo valdovų teikiamų privilegijų nei nuo miestiečių pastangų.

Ši įdomių skaitinių gausiai iliustruota knyga negalėjo atstoti mokslinės Kauno istorijos, kuri 1918–1940 m. gyvuojant Lietuvos Respublikai taip ir nebuvo parašyta. Kalbamu laikotarpiu buvo padėti pamatai Kauno istorijos tyrimams, išsiaiškinta Kauno miesto įkūrimo problema, gerai ištirta Kauno kaip XV a. prekybos centro istorija, pradėti Kauno archeologiniai tyrinėjimai, padėtas pagrindas Kauno bažnyčių, vienuolijų, konfesinių bendruomenių tyrinėjimams. Bet pažinta buvo tik nedidelė XV–XVIII a. Kauno istorijos dalis. O populiarinant tą istoriją neišvengta iš XIX a. tekstų atėjusių klaidų kartojimo, prisirišimo prie legendinio Kauno praeities aiškinimo stereotipų.

Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos nepriklausomybės praradimas iš esmės keitė visą Lietuvos gyvenimą, atsiliepė ir mažytei to gyvenimo dalelei – senosios Kauno istorijos tyrinėjimams. V. Bičiūnas, suimtas sovietų, žuvo 1942 m. Lietuvoje likusių istorikų darbas sovietinio režimo sąlygomis buvo varžomas. 1944 m. prieš įsiveržiant sovietams į Vakarus pasitraukė visas būrys Lietuvos istorikų, tarp jų ir Kauno istorijos tyrinėjimo baruose daug nuveikę potencialūs tokių tyrinėjimų tęsėjai Z. Ivinskis, J. Puzinas, J. Remeika, A. Vasiliauskas.

Tik XX a. šeštojo–septintojo dešimtmečių sandūroje sovietų režimo sąlyginio atšilimo metu Lietuvos istorijos mokslas ėmė atgimti. Kauno istorijos baruose tai rodė profesionalios K. Meko (straipsnis Kauno pilis 1960 m. žurnale Mokslas ir gyvenimas, kuris vėliau išaugo į tokio paties pavadinimo studiją 1971 m. išleistame leidinyje Lietuvos pilys) ir Antano Pilypaičio (1932–2000, 1961 m. pasirodžiusi Kauno rotušė) studijos. Kartu šių studijų objektai rodė, kuria kryptimi suka Kauno praeities tyrinėjimas. Tai buvo sovietų valdžios toleruojama, Lietuvos kultūros žmonių iniciatyva ir darbu apgaubiama kultūros paveldo apsaugos ir tyrimo sritis.

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Kauno kultūros paveldo paminklų tyrimai tebetęsiami, šiuo metu dėmesys skiriamas sukauptai medžiagai moksliškai įprasminti. XX a. septintąjį–dešimtąjį ir XXI a. pirmąjį dešimtmetį Kaune natūrinius architektūros paminklų ir archeologinius tyrinėjimus vykdė ir vykdo, profesinėje mokslo spaudoje (Acta Academiae Artium Vilnensis / Vilniaus dailės akademijos darbai, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje, Architektūros paminklai, Baltų archeologija, Kultūros paminklai, Lietuvos archeologija, Lietuvos TSR architektūros klausimai, Lietuvos TSR valstybinės architektūros paminklų apsaugos inspekcijos metraštis, Statyba ir architektūra ir kt.) tyrimų medžiagą publikavo ir analitinius straipsnius skelbė, be minėtų K. Meko ir A. Pilypaičio, archeologai Dainius Balčiūnas, Mindaugas Bertašius, Mykolas Michelbertas, Aleksandras Vaškelis, Algirdas Žalnierius, architektūros istorikai Juozas Baršauskas (1912–1990), Algė Grinevičiūtė-Jankevičienė, Vytautas Levandauskas, Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė, Dalija Zareckienė, urbanistikos istorikai Vytautas Jurkštas, Algimantas Miškinis, dailėtyrininkės Marija Matušakaitė, Laima Šinkūnaitė ir kiti.

Architektūros istorijos tyrimai buvo kompleksiniai, greta tyrimų natūroje buvo atliekama Kauno architektūros raidos ir urbanistinės plėtros istorijos žinių paieška rašytiniuose šaltiniuose. Šiame bare dirbo Adolfas Raulinaitis (1903–1987), Birutė Sabakonienė ir kiti, o daugiausia padarė J. Oksas (1934–1993). Pastarasis sukaupė gausios Kauno istorijos rašytinių šaltinių medžiagos ir ja remdamasis pats ar drauge su bendraautoriais minėtoje mokslo spaudoje skelbė XIV–XVIII a. Kauno raidos studijas, turinčias didelę išliekamąją vertę.

Kai kurie Kauno kultūros paveldo paminklai susilaukė savo minimonografijų. Tai V. Levandausko, Reginos Levandauskienės ir Žiburto Simanavičiaus Kauno Rotušės aikštė (Vilnius, 1981), Stasio Meškausko Pažaislis (Vilnius, 1983), Jurgio Okso Perkūno namas Kaune (Vilnius, 1988). Naujausi paveldo paminklų tyrinėjimai yra L. Šinkūnaitės, Rimos Valinčiūtės-Varnės, Vaidos Kamuntavičienės ir N. Lukšionytės-Tolvaišienės kolektyvinė monografija Kauno apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika (Kaunas, 2008) bei L. Šinkūnaitės studija Kauno pranciškonų Šv. Jurgio bažnyčia (Kaunas, 2008).

XIV–XVIII a. Kauno architektūros istorija į Lietuvos architektūros istorijos kontekstą buvo įtraukta apibendrinančiame darbe Lietuvos architektūros istorija (T. I: Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio. Vilnius, 1987; T. II: Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. Vilnius, 1994), taip pat leidinyje Kauno architektūra (sudarytoja A. Jankevičienė. Vilnius, 1991).

Archeologiniai ir architektūros, dailės bei urbanistikos istorijos tyrimai pateikė didelį kiekį moksliškai apdorotos medžiagos Kauno istorijai pažinti. Šioje srityje, palyginti su Kauno istorijos pažinimu iki Antrojo pasaulinio karo, padaryta didžiulė pažanga. Sukaupta ir moksliškai apdorota medžiaga leidžia pakankamai pagrįstai ir nuosekliai aprašyti Kauno urbanistinę ir architektūrinę raidą XIV–XVIII a. Labai produktyvūs buvo pastarųjų dešimtmečių archeologiniai tyrimai, tik tenka pasakyti, kad ne visa šių tyrimų medžiaga jau yra paskelbta, stokojama apibendrinamųjų darbų.

Kitomis Kauno istorijos iki 1795 m. sritimis ir sovietmečiu, ir pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais planingai nesidomėta. Laikas nuo laiko pasirodydavo įdomių, moksliškai vertingų ir Kauno istorijai pažinti svarbių publikacijų, bet tai buvo atskirų tyrinėtojų iniciatyva atliekami darbai. Chronologine tvarka svarbiausius iš jų vardijant pradėti reikia nuo Edmundo Laucevičiaus (1906–1973). Jis tyrinėjo XV–XVII a. Kauno auksakalių veiklą, XVII a. antrojoje pusėje Kaune veikusią pinigų kalyklą, o didžiausiame savo darbe Popierius Lietuvoje XV–XVIII a. (Vilnius, 1967) aprašė XVI–XVIII a. Kauno popieriaus dirbtuvių istoriją. Prie Kauno auksakalių buvo grįžta, kai Birutė Rūta Vitkauskienė parengė spausdinti ir papildė rankraštyje likusį E. Laucevičiaus darbą Lietuvos auksakalystė. XV–XIX amžius (Vilnius, 2001).

1965 m. Ana Kaupuža mokslo leidinyje Literatūra paskelbė ir komentavo labai svarbų Kauno istorijos šaltinį – XVIII a. pabaigoje, bet dar iki 1795 m. pavarde nepasirašiusio kauniečio rašytus eiliuotus tekstus lietuvių ir lenkų kalbomis, kuriuose aprašomi kai kurie tuomečio Kauno gyvenimo įvykiai. Šie tekstai dar kartą buvo paskelbti XVI–XIX a. anoniminės lietuvių poezijos rinkinyje Giesmė mužikėlio (Vilnius, 1982). 1973 m. XV–XVIII a. Kauno istorijai skirtus straipsnius pradėjo skelbti Zigmantas Kiaupa. Juose buvo nagrinėjami Kauno savivaldos ir kultūros istorijos klausimai, šaltinių tyrimo problemos, tarp jų 1408 m. Vytauto privilegijos Kauno miestui autentika. Prie Kauno pinigų kalyklos istorijos buvo sugrįžęs Stanislovas Janušonis (1937–1983), sveikatos apsaugos problemas XV–XVIII a. Kaune tyrinėjo Almantas Bagdonavičius, XVII a. prekybą Nemunu – Jūratė Kiaupienė, XVII a. vidurio karų poveikį Kaunui – Antanas Tyla ir Elmantas Meilus, senosios knygos istoriją Kaune – Sigitas Lūžys, XVIII a. planus paversti Kauną vyskupijos centru – Vydas Dolinskas.

Didelis yra Edmundo Rimšos įnašas į Kauno istorijos tyrimus. 1994 m. jis išleido studiją Kauno miesto herbas XV–XX a., o 1999 m. paskelbtoje monografijoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai daug vietos skyrė XV–XVIII a. Kauno miesto savivaldos institucijų antspaudų istorijai. Šie darbai nušvietė ne tik miesto savivaldos istoriją, bet ir meninių stilių raidos bei kai kuriuos miestietiškojo mentaliteto istorijos klausimus. Specifinėms Kauno praeities sritims skirtos dvi monografijos: Jolantos Karpavičienės Moteris Vilniuje ir Kaune XVI a. pirmojoje pusėje. Gyvenimo sumiestinimo Lietuvoje atodangos (Vilnius, 2005) ir Almos Ragauskaitės XVI–XVIII a. kauniečių asmenvardžiai (Vilnius, 2005).

Lietuvių išeivijos po Antrojo pasaulinio karo istorikai Kauno istorijai daug dėmesio skirti negalėjo, nes buvo atskirti nuo pagrindinių Kauno istorijos šaltinių. Kauno istoriografijos naujovės išeivijoje buvo stebimos, į jas reaguojama. J. Puzino Rinktiniuose raštuose (T. 2: Kultūros ir politikos istorija. Chicago, 1983) buvo perspausdinti Kauno istorijai skirti straipsniai, originalių Kauno architektūros ir jo XVI a. vaizdų tyrinėjimų paskelbė Povilas Rėklaitis (1922–1998). Viktoras Gidžiūnas (1912–1984), tyrinėdamas Lietuvos bernardinų vienuolynų istoriją, daug vietos skyrė Kauno bernardinams. Paulius Rabikauskas (1920–1998) savo ruožtu ištyrė jėzuitų pirmuosius žingsnius Kaune.

Daug dėmesio Kauno istorijai skiriama atkurtajame Vytauto Didžiojo universitete. 1996 m. buvo surengta mokslinė konferencija Kauno miesto ir krašto istorija, nuo to laiko tokios konferencijos rengiamos kasmet. 1998 m. išėjo iš spaudos pirmasis Kauno istorijos metraštis, 2008 m. pasirodė jau devintasis jo tomas. Konferencijos ir metraštis skatino ir skatina domėjimąsi Kauno praeitimi, tapo savotiškais Kauno istorijos tyrinėjimų organizatoriais. Devyniuose Kauno istorijos metraščio tomuose ir kitame Vytauto Didžiojo universiteto moksliniame leidinyje Darbai ir Dienos XIV–XVIII a. Kauno istorijos ir jos istoriografijos tyrinėjimus skelbė Egidijus Aleksandravičius, Vaida Almonaitytė-Navickienė, M. Bertašius, Domas Boguševičius, Laima Bucevičiūtė, Ilona Bučinskytė, Remigijus Civinskas, Waldemaras Chorążyczewskis, Bronislovas Genzelis, Liudas Glemža, A. Jankevičienė, V. Kamuntavičienė, Laimontas Karalius, J. Karpavičienė, Vitalija Kasperavičiūtė, Gediminas Lesmaitis, V. Levandauskas, Kristina Mėlinytė, E. Rimša, Eugenijus Rūkas, Giedrė Sabaitytė, Marius Sirutavičius, Simonas Strelcovas, L. Šinkūnaitė, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Nijolė Taluntytė, Rita Urbaitytė, Agnius Urbanavičius, Rasa Varsackytė, A. Vaškelis, Žydrūnas Velička, A. Žalnierius, buvo paskelbti rankraščiuose likę J. Okso darbai.

Atskirai reikia paminėti Rimanto Viedrynaičio sudarytą leidinį Kaunas. Istorija, praeitis, dabartis (Kaunas, 2006), kuriame svarbiausi XIV–XVIII a. Kauno istorijos bruožai bei įdomybės dėstomi M. Bertašiaus, Algimanto Daugirdo, Stanislovo Sajausko, L. Šinkūnaitės, R. Varsackytės tekstuose[1].

Visi minėtų XIV–XVIII a. Kauno istorijos ir jo istoriografijos tyrinėtojų skelbti darbai ir dar rankraščių teisėmis egzistuojančios Vytauto Didžiojo universitete apgintos humanitarinių mokslų daktarų disertacijos, 2001 m. – L. Glemžos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai Ketverių metų seimo laikotarpiu (1788–1792 m.) ir 2006 m. – R. Varsackytės Kauno miesto ir bažnyčios kultūrų sąveika XVI a. pabaigoje – XVIII a. pabaigoje, yra geras pagrindas rengti apibendrinamąjį šio laikotarpio Kauno istorijos darbą. Tiesa, įvairios Kauno praeities sritys ir laikotarpiai nėra vienodai gerai pažinti, bet minėti tyrinėjimai ir Kauno istorijos šaltiniai leistų spragas užpildyti.

XIV–XVIII a. Kauno istorijos šaltiniai. Ankstyviausių Kauno istorijos žinių aptinkama XIV a. Vokiečių ordino ir Livonijos metraštininkų Vygando Marburgiečio ir Hermano Vartbergės darbuose. Ir vėliau įvairiuose naratyviniuose, t. y. pasakojamuosiuose, tekstuose randama amžininkų užrašytų Kauno istorijos faktų arba pateiktų Kauno aprašymų. Tie amžininkai, vietiniai ar svetimšaliai, – tai flamandų keliautojas Žiliberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy, 1386–1462), literatai Adomas Šrėteris (Schroether, apie 1525–apie 1572) ir Mikalojus Husovianas (mirė po 1533 m.), istorikas Motiejus Stryjkovskis (1547–po 1586), geografinio pobūdžio knygų autoriai Aleksandras Gvagninis (1534–1614) ir Simonas Starovolskis (1588–1656), atsiminimų autoriai Albrechtas Stanislovas Radvila (1593–1656), Stanislovas Pranciškus Medekša (1629–prieš 1696), Martynas Matuševičius (1714–1773) ir kiti, liuteronų pastorius ir raštijos darbuotojas Pilypas Ruigys (Ruhig, 1675–1749), minėtasis vardą nuslėpęs XVIII a. pabaigos kaunietis eiliuotojas, taip pat XVIII a. gausėjančiuose įvairiuose kalendoriuose ir laikraščiuose spausdinami pažintinio ir informacinio pobūdžio tekstai. Visų jų pateikiamos žinios apie Kauną dažniausiai yra atsitiktinės, negausios, bet labai svarbios, nes parodo įvairius Kauno gyvenimo klodus.

Vis dėlto svarbiausi ir informatyviausi XV–XVIII a. Kauno istorijos rašytiniai šaltiniai yra dokumentai ar aktai. Jie įvairios kilmės, jų rūšių taip pat yra daug, buvo saugomi įvairiose vietose, o dabar yra įvairiose saugyklose. Galiausiai dalis jų paskelbta moksliniams tikslams. Norint trumpoje apžvalgoje šiuos šaltinius pristatyti, ne taip paprasta suderinti įvairius jų klasifikavimo pagrindus, išvengti nenuoseklumų.

Kaip svarbiausią XV–XVIII a. Kauno istorijos šaltinių kompleksą reikia įvardyti kalbamu laikotarpiu Kauno miesto savivaldos institucijų sukauptą medžiagą, kurią vadinsime senuoju Kauno miesto archyvu. Jis amžių būvyje patyrė didelių nuostolių. Seniausios privilegijos sudegė per gaisrą prieš 1463 m., archyvas nukentėjo 1655 m. rusams įsiveržus į Kauną, per 1678 ir 1732 m. gaisrus, 1812 m. Napoleono vadovaujamiems prancūzams įžengus į Kauną, per XIX a. grobstymus, dėl kurių vertingiausi dokumentai atsidūrė įvairiose kolekcijose. XIX a. viduryje senasis Kauno miesto archyvas buvo visai išardytas, jo medžiaga pasklido po įvairias saugyklas, dar kartą kentėjo per 1915 m. Rusijos imperijos įstaigų evakavimą į Rusijos gilumą, o ten – nuo porevoliucinės suirutės ir 1930 m. grįžo į Lietuvą ne visa. Bet yra prasmės pabandyti bendriausiais bruožais atkurti jo sudėtį ir pasidomėti, kur atsidūrė jo medžiaga.

Senojo Kauno miesto archyvo medžiagą galima suskirstyti į tris dalis. Pirmoji – tai Lietuvos valdovų Kauno miestui suteiktų privilegijų ir kitų raštų originalai. Šie dokumentai buvo saugomi kartu su miesto iždu, jų turėjo susikaupti keliasdešimt. Iki mūsų dienų išliko tik keletas, tarp jų itin svarbios Kauno istorijai pergamente rašytosios: 1463 m. Kazimiero Jogailaičio privilegija (saugoma Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje Sankt Peterburge), 1492 m. Aleksandro Jogailaičio privilegija (Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje), 1540 m. Žygimanto Senojo ir 1584 m. Stepono Batoro raštai (Lietuvos mokslų akademijos biblioteka Vilniuje). Kelios originalios Kauno miesto privilegijos ir valdovų raštai jam XIX a. pateko į kolekcininko Rusijos mokslų akademijos akademiko Ismailo Sreznevskio rankas ir dabar saugomi Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje Sankt Peterburge. Kitų originalų netektį iš dalies kompensuoja Lietuvos Metrikoje (apie ją toiau) įrašyti šių dokumentų tekstai ar išlikusios kopijos.

Kita senojo Kauno miesto archyvo dalis – miesto savivaldos institucijų, t. y. miesto tarybos, vaito ir suolininkų kolegijos, raštinėse tvarkytos įvairaus pobūdžio vadinamosios aktų knygos. Jos buvo saugomos atitinkamoje raštinėje ir nenustatyta tvarka perduodamos miesto tarybos raštininkui. XVIII a. antrojoje pusėje taryba, susirūpinusi šių knygų ir kitų aktų išsaugojimu, 1785 m. paskyrė specialų pareigūną archyvui tvarkyti ir prižiūrėti. Juo tapo suolininkas Danielius Kalofas. Kai 1852–1883 m. Kauno miesto aktų knygos ir kai kurie dokumentai buvo perduoti Rusijos imperijos Vilniaus centriniam archyvui, jų ten susikaupė 61 aktų knyga ir 3 archyvo aprašų knygos. Po minėtos 1915 m. evakuacijos ir 1930 m. grąžinimo bei vėlesnių kilnojimų šiuo metu Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniuje saugomos 46 senojo Kauno miesto archyvo aktų knygos ir 2 aprašų knygos. Viena knyga yra Rusijos valstybės senųjų aktų archyve Maskvoje, kitos dingo.

Šios aktų knygos – tai Kauno miesto tarybos posėdžių protokolai ir tarybos aktų įrašų knygos, Kauno miesto vaitų aktų įrašų knygos, suolininkų teismo knygos ir pan. Kai kurios iš jų dar XVII–XVIII a. buvo iširusios, tvarkytos nelabai rūpestingai, todėl pasitaiko vienuose viršeliuose atsidūrusi skirtingų institucijų medžiaga, taip pat supainiota chronologija. Vis dėlto galima pasakyti, kad XVI a. paliko 12 aktų knygų, XVII a. – 8 knygas, 2 knygose yra XVII–XVIII a. medžiagos, 24 knygos priklauso XVIII a. iki 1795 m. Seniausia iš išlikusių knygų yra 1522–1545 m. tarybos aktų knyga.

Trečiąją senojo Kauno miesto archyvo dalį galima sąlyginai pavadinti ūkiniu archyvu. Jis buvo miesto tarybos žinioje, jame saugotos miesto pajamų ir išlaidų knygos, mokesčių mokėjimo kvitai, miesto bylų su įvairiais ieškovais ir atsakovais dokumentai, įvairi ūkinė dokumentacija. Nėra išlikusių iki 1795 m. darytų šios archyvo dalies aprašų, tik žinoma, kad dalis jos sudegė minėtų 1678 ir 1732 m. gaisrų metu. Ir iki mūsų dienų neišliko šios archyvo dalies komplekso, jis XIX a. buvo išdraskytas. Lietuvos mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekose bei Lietuvos valstybės istorijos archyve kolekcinės kilmės rinkiniuose saugomi labai negausūs šios senojo Kauno miesto archyvo dalies likučiai.

Visiškai neišliko XV–XVIII a. Kauno miesto tarybos dalykinio susirašinėjimo su įvairiais subjektais medžiaga, t. y. gautų laiškų ir siunčiamų laiškų nuorašai. Gal tokia laiškų nuorašų knyga ar knygos Kaune ir nebuvo tvarkomos. Ši trūkumą tik iš dalies kompensuoja Gdansko valstybės archyvas Lenkijoje, kuriame išliko XV a. Kauno, Dancigo/Gdansko ir Hanzos kontoros Kaune susirašinėjimo medžiaga, paskelbta minėtame šaltinių rinkinyje Hansisches Urkundenbuch.

Prie senojo Kauno miesto archyvo šliejasi kitų Kauno miesto institucijų archyvai. Jų nėra daug, jie anaiptol ne įvairūs, išliko tik pavieniai šių archyvų dokumentai ir aktai. Turimi galvoje Kauno amatininkų cechų archyvai, kuriuose buvo kaupiamos ir saugomos Lietuvos valdovų privilegijos cechams ir jų pavirtinti cechų nuostatai, cechų aktų knygos, kita medžiaga. Turtinga šių dokumentų kolekcija saugoma Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, atskiri dokumentai ir aktų knygos – Vilniaus universiteto bibliotekoje, Lietuvos valstybės istorijos archyve ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje Kaune.

Didelis nuostolis Kauno istorijai yra tai, kad visiškai neišliko XV–XVIII a. Kauno miestiečių šeimų archyvų. Be abejo, Kauno miestiečiai turėjo saugoti ir saugojo nekilnojamojo turto nuosavybės dokumentus, mokesčių kvitus, gal ir genealoginę medžiagą, pirkliai – sąskaitų knygas ir pan. Tėra žinomi išlikę tik keli miestiečių šeimų archyvų dokumentai.

Kaune buvo kaupiami ir saugomi ir nemiestietiškųjų Kauno dalių, t. y. bažnyčių, vienuolynų, Kauno seniūno, Kauno pavieto bajoriškųjų teismų archyvai. Visi jie įvairiu laiku patyrė nuostolių, bažnyčių ir vienuolynų archyvai Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos valdžių buvo nusavinti, bajorų savivaldos institucijų, šioms nustojus XIX a. veikti, archyvai taip pat buvo suvalstybinti.

Šiuo metu Kauno bažnyčių ir vienuolynų archyvai ar, tiksliau sakant, tai, kas iš jų liko, saugomi Kauno arkivyskupijos kurijos archyve, Vilniaus universiteto bibliotekoje, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, Lietuvos valstybės istorijos archyve. Dar veikiančių Kauno vienuolijų archivalijos buvo perduotos ordinų vadovybei, todėl dalis Kauno jėzuitų archyvo buvo patekusi į Vilniaus vyriausiosios mokyklos/Vilniaus universiteto archyvą, o kai šis 1832 m. buvo uždarytas, Rusijos imperijos valdžios buvo nusavinta kartu su visų vadinamųjų pojėzuitinių turtų archivalijomis ir šiuo metu yra Rusijos valstybės senųjų aktų archyve Maskvoje. Atskiri Kauno liuteronų bendruomenės dokumentai saugomi Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje Sankt Peterburge.

Institucinio XV–XVIII a. Kauno seniūnijos/pavieto laikytojų/seniūnų archyvo nebuvo, išlikusi labai negausi seniūnų veiklos dokumentacija saugoma kartu su seniūnų privačiais archyvais. Kauno žemės teismo, dirbusio iki 1564–1566 m. reformų, archyvas neišliko. Poreforminių Kauno pavieto žemės ir pilies teismų aktų knygos iš dalies išliko nuo 1566 m. ir yra saugomos Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Lietuvos valstybės istorijos archyve.

Iš ne Kauno kilmės rašytinių šaltinių kompleksų XV–XVIII a. Kauno istorijai svarbiausia yra Lietuvos Metrika. Tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerių ir pakanclerių žinioje buvęs jų raštinių archyvas. Po III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuvos Metrika buvo išvežta į Rusiją ir šiuo metu saugoma Rusijos valstybės senųjų aktų archyve Maskvoje. Lietuvos valstybės istorijos archyvas turi jos knygų mikrofilmus, kuriais ir naudotasi. Be to, pastaruoju metu Lietuvos istorikai, talkinami Baltarusijos ir Lenkijos istorikų, sparčiai skelbia Lietuvos Metrikos knygas, taip darydami jas lengvai prieinamas.

Lietuvos Metrika susideda iš kelių skyrių. Užrašymų knygomis vadinamos Metrikos knygos susideda daugiausia iš centrinių Lietuvos raštinių išleidžiamų Lietuvos valdovų skelbtų privilegijų ir kitokio pobūdžio raštų valdiniams tekstų įrašų. Tarp jų yra dauguma XVI–XVIII a. Lietuvos valdovų privilegijų ir kitokio pobūdžio raštų Kauno miestui, Kauno miesto vaitams, Kauno pirklių bendruomenei, amatininkų cechams, pavieniams Kauno miestiečiams, Kauno pavieto seniūnams bei kitiems pavieto pareigūnams, Kauno bažnyčioms ir vienuolynams, taip pat įvairiems valstybės pareigūnams ar kariuomenės dalinių vadams, turėjusiems reikalų su Kauno miestu ir jo miestiečiais.

Kitame Metrikos skyriuje, vadinamame Teismų knygomis, esančiose XVI–XVII a. valdovo teismo knygose yra Kauno miesto, jo miestiečių, bažnyčių ir vienuolijų bylų su įvairiais asmenimis dokumentacija. Ypač gausi kaunietiška medžiaga yra vadinamojo Lietuvos asesorių teismo XVI a. pabaigos–XVIII a. knygose. Viena iš šio teismo funkcijų buvo Magdeburgo teisės apeliacinio teismo, bylas sprendusio valdovo vardu, funkcijos. Į jį galėjo kreiptis visi Magdeburgo teisės subjektai, t. y. miestai ir miestiečiai, nepatenkinti konkretaus miesto teismų sprendimais.

Mažiau medžiagos Kauno istorijai yra kituose Lietuvos Metrikos skyriuose. Vadinamosiose Surašymų knygose yra XVI a. Kauno muitinės veiklos dokumentų. Viešųjų reikalų knygose atsispindi XVI a. Lietuvos valdovų ir vyriausybės veiksmai tvarkant valstybės gyvenimą, skelbiami įvairūs universalai ir kiti nurodymai, taikomi ir Kaunui.

Po 1569 m. Lietuvos ir Lenkijos unijos Liubline dauguma viešųjų reikalų sprendimų buvo perkelta į jungtinės Abiejų Tautų Respublikos seimą, kuris skelbdavo vadinamąsias konstitucijas, t. y. įstatymus. Šios konstitucijos buvo viešinamos, dažnai spausdinamos, buvo leidžiami jų rinkiniai. Naudotasi XIX a. Sankt Peterburge skelbtų Respublikos seimų priimtų konstitucijų daugiatomiu rinkiniu Volumina Legum. Seime, tarp kita ko, buvo priimami valstybės mokesčių įstatymai, kuriems turėjo paklusti ir Kauno miestiečiai. Be to, Respublikos seime dažnai buvo priimamos konstitucijos dėl konkrečių subjektų. Tarp tokių buvo ir su Kaunu susijusių konstitucijų, kaip antai dėl Kauno pilies, dėl prekybos tvarkos ir pan.

Didelis nuostolis visos Lietuvos, taip pat ir Kauno istorijai yra Lietuvos iždo archyvo žūtis Antrojo pasaulinio karo liepsnose. Išliko tik privačiose rankose atsidūrusių šio archyvo nuotrupų ar dokumentų. XVI a. pabaigos–XVII a. pradžios Kauno prekybos istorijai neįkainojamą vertę turi kelios šio laikotarpio Lietuvos muitinių knygos, esančios Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Privačiose rankose, t. y. pas Lietuvos valstybės pareigūnus, buvo kai kurie Kauno istorijai svarbūs dokumentai, dabar jau esantys valstybinėse saugyklose. Antai XVI–XVII a. Kauno seniūnais buvusių, o nuo XVII a. vidurio ir Kauno kaimynais, Vilijampolės savininkais Radvilų archyvai ar jų fragmentai dabar saugomi Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje, Baltarusijos valstybės istorijos archyve Minske, Lietuvos valstybės istorijos archyve, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Čia yra XVI–XVIII a. Kauno miesto susirašinėjimo su Radvilomis įvairiais klausimais medžiaga arba XVII–XVIII a. Vilijampolės inventoriai ir kita su ja susijusi medžiaga. Atskiri Kauno istorijai naudingi dokumentai yra Tiškevičių Raudondvario archyve arba kolekciniuose Vilniaus mokslo mylėtojų draugijos rinkiniuose, saugomuose Lietuvos valstybės istorijos archyve.

Kauno bažnyčių ir vienuolijų istorijos šaltinių aptikta Vilniaus vyskupijos, kuriai XV–XVIII a. priklausė Kauno parapija, taip pat Kaune veikusių vienuolijų provincijų archyvuose. Ypač gerai savo padalinių archyvinę medžiagą kaupė jėzuitai savo centriniame archyve Archiwum Romanum Societatis Iesu Romoje. Šiame archyve yra ir Kauno jėzuitų istorijos medžiagos, dar išsamiai nepanaudotos istorijos mokslo.

Pabrėžiant lemiamą rašytinių šaltinių svarbą tiriant XV–XVIII a. Kauno istoriją, negalima nepastebėti ir kitų šaltinių grupių, nors ir ne tokių gausių, bet dažnai teikiančių unikalią informaciją Kauno istorijai. Kartu su šaltiniais paprastai funkcionuoja antspaudai. Kauno savivaldos institucijų ir miestiečių antspaudai atidžiai ištirti minėtuose E. Rimšos darbuose. Labai svarbi yra, deja, labai negausi, XVI–XVIII a. Kauno ikonografinė ir kartografinė medžiaga, kurioje išsiskiria apie 1600 m. darytas Tomo Makovskio Kauno vaizdo raižinys ir XVIII a. pabaigoje Rusijos kariuomenės kartografų daryti Kauno planai.

Kaip minėta, daug informacijos apie Kauno miestiečių gyvenimą teikia archeologinių tyrinėjimų radiniai. Po žeme išlikusios įvairių pastatų liekanos, buitiniai daiktai ir gamybos priemonės, pinigai ir kiti radiniai tampa vis svarbesniu kalbamo laikotarpio Kauno istorijos šaltiniu. Todėl rašant Kauno istoriją iki 1795 m. archeologinių tyrimų medžiaga padeda pažinti daugelį kauniečių gyvenimo sričių. Kartu tenka apgailestauti, kad, kaip sakyta, didelės radinių dalies dar nespėta moksliškai apdoroti ir paskelbti, ji pravers rašant kitą Kauno istoriją. Pagaliau Kauno istorijos šaltinis yra pats Kaunas, išlikę XIV–XVIII a. pastatai, sklypų struktūros pėdsakai, gatvių tinklas ir aikštės.

Apskritai archeologiniai, architektūriniai, urbanistiniai šaltiniai žada labai geras tolesnio Kauno istorijos tyrinėjimo perspektyvas. Žinoma, rašytinių šaltinių galimybės irgi dar nėra bent patenkinamai išnaudotos, tolesnis jų tyrimas gali koreguoti kai kuriuos šioje knygoje skelbiamus teiginius, išaiškinti dar neaptartus klausimus.

* * *

Nepaisant paskutinės pastraipos teiginių, visiškai aišku, kad jau pribrendo laikas parašyti apibendrinančią mokslinę Kauno istoriją. Tam susikaupė pakankamai Kauno istoriografijos ir pasiektas tinkamas šaltinių pažinimo lygis. Juntamas tokios istorijos visuomeninis poreikis. Todėl ryžtamasi knygą, nors ir galinčią turėti spragų, atiduoti skaitytojų dėmesiui.

Kauno istoriją sudarys keli tomai, jų skaičius nėra aiškus, jis paaiškės darbo metu. Pateikiama knyga yra I tomas, skirtas Kauno istorijai nuo seniausių laikų iki lemtingųjų 1655 m.

Knyga rašyta remiantis Kauno istoriografija ir šaltiniais. Nenorint knygoje prigriozdinti nuorodų į juos, o tas nuorodas aiškinančių išnašų pagal griežtus mokslinio teksto reikalavimus kiekviename puslapyje reikėtų kelių ar keliolikos, nutarta to veiksmo atsisakyti. Vietoj to kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiamas naudotos svarbiausios literatūros sąrašas.

Kauno istorijos II tome bus pateikti išsamūs Kauno istorijos nuo seniausių laikų iki 1795 m. literatūros ir šaltinių sąrašai. Ten taip pat bus Kauno istorijos iki 1795 m. chronologinė lentelė. I tome tenkintasi tik iliustracijų sąrašu ir rodyklėmis.

* * *

Skaitytojams pristatoma Kauno istorija radosi pamažu. Medžiagą jai pradėjau rinkti, šalia kitų darbų, dar XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje pradėjęs dirbti Mokslų akademijos Istorijos institute. Jame, dabar vadinamame Lietuvos istorijos institute, tebedirbu. Temą Kauno savivaldos raida XV–XVIII a. pasiūlė Instituto Feodalizmo istorijos skyriaus vadovas akademikas Juozas Jurginis, ji, kaip matyti, išaugo į Kauno istoriją. Visą šį laiką jutau skyriaus (dabar jis vadinasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriumi) bendradarbių dėmesį šiam darbui ir paramą. Ji, be kita ko, pasireikšdavo informacijos apie jų archyvuose ar bibliotekose aptiktą Kauno istorijos medžiagą teikimu. Rašydamas Kauno istorijos I tomą pasinaudojau ir tikiuosi rašydamas II tomą pasinaudoti Antano Tylos, Felikso Sliesoriūno, Ingės Lukšaitės, Eduardo Gorodecko, Edmundo Rimšos, Elmanto Meilaus, Mintauto Čiurinsko, taip pat kolegų Algirdo Baliulio ir Romualdo Firkavičiaus informacija. Atskirai turiu paminėti Varšuvos universiteto profesorių Andrzej’ų B. Zakrzewskį, kuris daug padėjo parūpindamas retų leidinių iš Varšuvos bibliotekų kopijas. Visiems čia suminėtiems kolegoms tariu didelės ir nuoširdžios padėkos žodžius.

1993 m. pradėjus dirbti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedroje čia susibūrė Kauno istorijos tyrinėjimo entuziastų būrelis. Jis nuo 1996 m. rengia kasmetes Kauno miesto ir regiono istorijos konferencijas, o nuo 1998 m. leidžia Kauno istorijos metraštį. Nuolatiniai konferencijos organizavimo komiteto ir Metraščio redaktorių kolegijos nariai buvo ir tebėra Egidijus Aleksandravičius, Vytautas Levandauskas, Mindaugas Bloznelis. Svarus buvo jaunųjų kolegų Remigijaus Civinsko, Aistės Morkūnaitės, Jono Vaičenonio, Rasos Varsackytės, Liudo Glemžos, Giedrės Milerytės indėlis į šių konferencijų ir Metraščio rengimą, tokiu būdu dedant pagrindus išsamiems Kauno miesto istorijos tyrimams, taigi ir šio I tomo atsiradimui. Sakydamas „jaunieji kolegos“, turėjau galvoje jų amžių įsitraukiant į Kauno istorijos tyrimus. Daugelis iš jų jau tapo humanitarinių mokslų daktarais ir nuo konferencijų organizavimo komiteto ar Metraščio redaktorių kolegijos sekretorių pareigų nuėjo kelią iki savarankiškų konferencijų organizatorių, Metraščio redaktorių kolegijos narių ar redaktorių kolegijos pirmininko pavaduotojų. Čia paminėtų kolegų ir daugelio nepaminėtų Istorijos katedros darbuotojų, taip pat Kauno istorijos draugijos (vadovai Linas Saldukas ir Kastytis Antanaitis) narių kuriama intelektuali aplinka buvo nepaprastai vertinga paspirtis rašant Kauno istorijos I tomą. Juo labiau kad, kaip minėta, Kauno istorijos metraščio puslapiuose nuolat pasirodydavo Katedros dėstytojų ir studentų įvairių Kauno istorijos klausimų tyrinėjimų.

Baigiamajame darbo etape moralinę ir materialinę paramą suteikė Kauno miesto savivaldybė.

Tai, kad ši knyga gausiai iliustruota, yra nepaprastai nuoširdžiai talkinusių ir savo tyrinėjimų iliustracinę medžiagą teikusių ar leidusių ją panaudoti Edmundo Rimšos, Algės Jankevičienės, Kauno archeologo Algirdo Žalnieriaus ir jo kolegų Dainiaus Balčiūno bei Aleksandro Vaškelio, taip pat Kauno rotušės ceremonmeisterio Kęstučio Ignatavičiaus ir Algirdo Baliulio nuopelnas. Kartografines schemas, originalias ar sekdama istorinę literatūrą, nubraižė Laima Bucevičiūtė.

Visą darbo prie Kauno istorijos laiką tiek Lietuvos istorijos institute, tiek Vytauto Didžiojo universitete, tiek namų aplinkoje greta buvo Jūratė Kiaupienė. Naudojausi ir Jos profesionaliomis istoriko žiniomis, ir begaline kantrybe laukiant manęs sugrįžtant prie kitų savo eilės laukiančių darbų.

Sunku įsivaizduoti Kauno istorijos atsiradimą be visų čia suminėtų, o gal ko nors netyčia praleisto, paramos, dėmesio, talkos. Esu nepaprastai dėkingas visiems talkinusiems šiame darbe.

---

[1] Šitoje Kauno istorijos tyrimų apžvalgoje nėra galimybės pateikti pilnus istoriografijos pozicijų aprašus. Taip pat už dėmesio Kauno istoriografijai ribų liko palyginti gausūs Kauno istoriją populiarinantys straipsniai ne mokslinėje spaudoje. Visas šias spragas tikimasi užpildyti Kauno istorijos II tome būsiančiame Literatūros sąraše.