„Kitataučių įvaizdis Lietuvių folklore“ 

Kiekvienas svetimtautis lietuvių tautosakoje turi tipišką paveikslą: žydas – suktas prekybininkas ar net panašus į mitinę būtybę asmuo, siekiantis pakenkti krikščionims; čigonas – apgavikas, vagis, pokštininkas; vokietis – kvailas dvarininkas ir pikčiausias priešas; gudas – neturtingas žmogelis ir vagis; lenkas – išdidus ponas bajoras; švedas ir prancūzas – priešai karuose; vengras – daktaras; latvis – burtininkas.

Kitataučių paveikslas bet kurios tautos folklore dažniausiai yra neigiamas, nes kitos tautos yra kitoniškos, svetimos. Kartais šis pasijuokimas, pašiepimas yra draugiškas, kartais požiūrį galėtume pavadinti ir paniekinančiu, žeminančiu. Dėl to nevertėtų įsižeisti, geriausias ginklas – į pajuoką atsakyti pajuoka, ką sėkmingai daro visos tautos.

Knygoje pateikiami susisteminti duomenys padės susidaryti aiškesnį lietuvių ir kitataučių santykių vaizdą, išplaukiantį tiek iš istorinės patirties, tiek nulemtą kiekvieno folkloro žanro specifikos. Tautosaka gali pasitarnauti kaip šaltinis, padedantis išsiaiškinti tautos sąmonėje giliausiai įstrigusius įvykius, žmogaus aplinkoje buvusius visuomeninius reiškinius, žmonių tarpusavio santykius. Šia tema pateikti teoriniai apibendrinimai pravers ne tik folkloristams, etnologams, bet ir kitų humanitarinių ar socialinių mokslų atstovams bei plačiajai visuomenei.