„Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių: Čiurlionio kūryba „Jaunosios Lenkijos“ kontekste“ 

Šiandien gerai žinoma, kad Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ryšiai su lenkų XIX ir XX amžių sandūros kultūra kol kas nebuvo smulkiau nagrinėjami. Šioji spraga neabejotinai įsisenėjo, nors literatūroje apie M. K. Čiurlionį apstu įvairių, įkvepiančių tekstų, tiesiogiai ar netiesiogiai rodančių, kad iš tiesų reikia kruopščiai ištyrinėti lietuvių dailininko kūrybą Jaunosios Lenkijos kontekste. Mintimis apie tai Radosławas Okulicz-Kozarynas ir pradeda savo knygą – pirmąkart bando formuoti išsamų požiūrį į didžio menininko estetikos šaltinius lenkų neoromantizmo epochoje.

Knygoje gvildenama, kaip lietuvių menininkas suvokė ir įgyvendino menų sąšaukos ir sintezės idėją, kaip jo sukurta Lietuvos vizija iškilo iš lietuvių ir lenkų romantizmo tradicijos. Čia taip pat pateikiami dviejų mūzos tarnų – lietuvių dailininko ir lenkų poeto Micińskio – ryšiai, gretinami jų darbai. Primenama, kad pagarba romantinei literatūrai paveikė menininką ir šitaip jo gyvenime atsirado Słowackio poezija. Jis sąmoningai priėmė iššūkį sekti, o gal ir pranokti romantinius idealus. Čiurlionio ir Słowackio giminystė – ryški, neabejotina, matoma ir kompozicijos sluoksniuose, o įdomiausia ir svarbiausia – vaizduotės taisyklėse: dar viena idėja sieja didžius menininkus – „išvalyti meną nuo gamtos iliuzijų“.

--

Iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys