„Minjotų Donkichotas“ 

Jonas Aušra (1890–1960) – aktyvus Klaipėdos krašto veikėjas ikikariniu laikotarpiu. Gimė Rytprūsiams (Tilžės apskričiai) tuomet priklausiusiame Minjotų kaime netoli Katyčių bažnytkaimio; lietuvybei apsisprendė dar mokydamasis vokiškojoje liaudies mokykloje. Šiai – lietuvybės puoselėjimo – veiklai pašventė ir naivųjį jaunystės, ir nusivylimų nesusilpnintą brandos idealizmą: prieš I pasaulinį karą įkūrė pirmąją (po tilžiškės „Birutės“ bei Vydūno giedotojų) Mažosios Lietuvos jaunimo draugiją – Katyčių „Vainiką“, aktyviai talkino Vydūnui suburiant šias viena po kitos pabirusias draugijas į jų sąjungą – Santarą, o pokariu, šalims nugalėtojoms nuo Vokietijos atskyrus „šiaurnemunę“ (būsimą Klaipėdos kraštą), įsijungė į ne taip jau gausų lietuvininkų būrelį, dedantį visas pastangas, kad šis kraštas – Mažoji Lietuva- būtų prijungtas prie (Didžiosios) Lietuvos. Nuo 1923-ųjų „sukilimo“ (kai Klaipėdos kraštas autonomijos teisėmis tapo Lietuvos dalimi) iki 1939-ųjų (kai Hitleris kraštą „atsiėmė“) šiam lietuvybės Donkichotui, galima sakyti, teko būti dviejų ponų tarnu – ir puoselėti per šimtmečius susiklosčiusias lietuvininkų tradicijas (pavyzdžiui, liuteronybę), ir tvirtinti valstybingumo idėją. Jonas Aušra buvo aktyvus ir senųjų, ir naujai įsikūrusių „didlietuviškųjų“ (šaulių, tautininkų) organizacijų narys, dalyvavo steigiant lietuviškąsias „vietines“ partijas, turėjusias autonominio krašto seimeliuose nurungti gausų bei įtakingą „vokietininkų“ bloką. Deja, kova už lietuvybę Klaipėdos krašte, šiam tapus Lietuvos dalimi, buvo ne mažiau problemiška nei prieškariu, tad jos veikėjams donkichotizmo bruožai buvo tiesiog privalomi. Tik karo suirutės bei sovietinio pokario grėsminga kasdienybė apkarpė sparnus daugeliui donkichotų – Jonui Aušrai taip pat.

Šioje knygoje mėginama bent punktyriškai nubrėžti Jono Aušros, vieno iš tų lietuvybės Donkichotų, kelią. Kiekvienas šio pasakojimo „štrichas“ grįstas istorine–biografine faktografija (fiksuotas spaudoje, papasakotas herojaus dukterų ir pan.), vaizduotė pasitelkta tik minimaliai, tad gerbiami Skaitytojai galbūt priekaištaus, jog kai kur, tarkim, faktai pažeriami kone padieniui, kai kur randasi pertrūkiai... Autorė prisiima atsakomybę: tokia – objektyvuotos pagarbos – pozicija pasirinkta sąmoningai. Tiesa, brėžiant „veikėjo“ kelią, siekta nepamiršti, jog šio pasakojimo herojaus būta ir mylinčio šeimos žmogaus...