„Nuo Neries iki Kolymos: Jonas Čerskis. Vilnius–Sibiras“ 

Žmogaus gyvenimas – tarsi upė, susiliejanti su Nebūties jūra. Vilniaus mokyklų auklėtinio, 1863 m. sukilėlio, žymaus keliautojo ir mokslininko Jono Čerskio gyvenimas siejosi su upėmis. Jis gimė ant nedidelės Svalios (Svolnos) upės kranto, mokėsi prie Neries, gyveno prie Angaros ir Nevos upių, o mirė plaukdamas didžiąja Sibiro upe Kolyma. Vilniuje pasirinkęs kovos su carine priespauda kelią J. Čerskis pradžioje prievarta, vėliau – savo noru pėsčias, raitas, vežimu ir rogėmis, taip pat ir upėmis keliavo, tyrinėjo Sibirą nuo Uralo iki tolimosios Jakutijos. O iki Irkutsko, iki Lenos upės aukštupio tūkstančius Sibiro kilometrų įveikė net kelis kartus: iš vakarų į rytus 1863, 1869 ir 1891 m., iš rytų į vakarus – 1885 m.

J. Čerskis gimė 1845 m. gegužės 3 (15) d. Vitebsko gubernijos Svolnos dvare, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. 1857–1859 m. mokėsi Vilniaus I gimnazijoje, o 1859–1863 m. – Vilniaus bajorų institute. 1863 m. įsitraukė į sukilimą, paimtas į nelaisvę ir įkalintas Daugpilio tvirtovėje. Už dalyvavimą sukilime nuteistas ištremti rekrutu į Sibirą. Omske kareiviavimo metais išaiškėjo jo gabumai geologijai ir zoologijai, čia jis parašė pirmąjį mokslinį straipsnį apie Omsko apylinkių geologinę struktūrą. Niekieno neskatinamas, atvirkščiai, net trukdomas, jis sugebėjo geologiškai ištirti apie tūkstančio kvadratinių kilometrų plotą. Atleistas iš tarnybos kariuomenėje, nuvyko į Irkutską jau būdamas savamokslis kraštotyrininkas. Rusijos geografų draugijos Rytų Sibiro skyrius Irkutske jį išugdė mokslininku. Čia jis tapo žymaus geologo ir geografo A. Čekanovskio padėjėju ir mokiniu.

J. Čerskis daugiausia tyrinėjo Rytų Sibirą, kurio žemėlapyje XIX a. antrojoje pusėje dar buvo daug baltų dėmių. Septintajame dešimtmetyje suintensyvėjo jų tyrimas. Prie to nemažai prisidėjo ir J. Čerskis.

Jis buvo to laiko mokslininkas novatorius, tuomet pažangios geologijos, krypties – aktualizmo šalininkas, katastrofizmo priešininkas. Geomorfologijos srityje J. Čerskis keletu dešimtmečių aplenkė JAV mokslininką V. Deivį, tyrusį reljefo genezę. Zoologijos ir paleontologijos srityje jis buvo nuoseklus evoliucionistas, archeologijoje gerokai anksčiau už Vakarų Europos mokslininkus ragino keisti šio mokslo vertinimo pagrindinius kriterijus. Savo pažangias, novatoriškas idėjas jis grindė nuodugniu gamtos pažinimu.

Šioje knygoje, remiantis archyviniais dokumentais (apie J. Čerskio gimtinę, jo kilmę, mokymąsi, veiklą sukilėlių gretose, paėmimą į nelaisvę, teismą), atkuriamas ankstyvasis J. Čerskio gyvenimo kelias, jo tremtis į Sibirą, mokslinių tyrinėjimų ir atradimų sunkumai tremtyje, pripažinimas ir ankstyva mirtis. Knygos autorius, be darbo archyvuose, rinkdamas šiai knygai medžiagą 1968, 1979, 1984 ir 1987 m.įvairiomis priemonėmis nuo Neries iki Kolymos upių keliavo po Sibirą J. Čerskio gyvenimo, ekspedicijų ir tyrinėjimų vietomis. 1968 m. nuo Indigirkos iki Kolymos upių pakartojo J. Čerskio 1891 m. ekspedicijos maršrutą. Autorius savo akimis pamatė ir patyrė tai, ką matė, kur gyveno ir tyrinėjo J. Čerskis.