Vienatvė

Jis turėjo savų paslapčių. Kiek žinome, niekam nevalia buvo skaitytijo dienoraščių. Net Katiai. Dienoraštį jis rašė dažniausiai vėlaivakare. Tokių dienoraščių prielaida yra atskiri miegamieji. Intymumoslėgis negali būti toks didelis, kad nebūtų nei laiko rašyti,nei garantijos, jog niekas iš pašalies į dienoraštį nedirstels.

„Apie vienatvę ir „žmoną su vaikais“ būtų galima šį tą pasakyti.“ Jis buvo vienišas, vienišas ir šeimoje, ir ypač bendrijoje, bet niekokita ir negeidė. „Vienatvės ir ramybės ilgesys prilygsta fiziniamtroškuliui.“ Jam pakako savo paties draugijos ir savo atmintyje beifantazijoje tveriančių esybių. „Jei turi gelmę, vienatvė nuo nevienatvėsnelabai skiriasi, šis skirtumas tik išorinis.“ Tas, kuris turi gelmę,visados yra vienas. Nėra pavojaus, kad draugija jį absorbuos. Net jeigu ir atrodo, kad jis yra bailus biurgeris. „Lemiamas argumentas ir saugumas man lieka tas, kad dėl savo prigimties aš galiu slėptisbiurgerių pasaulyje, pats iš tiesų netapdamas biurgeriu.“

Jis nemokėjo pats savęs – ar bent savo pragarmių – paaiškinti kitiems. Aišku, laikė žmones atstu nuo savęs, ir tai galėjo atrodyti kaip pūtimasis, lyg jam žmonių nereikėtų. Tačiau ar nesama žmonių laikymo atstu nuo savęs tarsi prašymo prieiti arčiau? Maldavimas bekaltės į ledą sustingusį su įstabia kantrybe – kaip kitados PaulisEhrenbergas – patraukti žmogiškumo pusėn? Su Pauliu dar buvo pasiektas „tu“, dar ir su Kurtu Martensu – anuomet, šimtmečio pradžioje.Tačiau, tapęs vedusiu vyru, Thomas Mannas su kitais vėlei sustingsta į ledą. Brolis buvo pavojus, o tikrų bičiulių jis neturėjo.

Širdies lieti jis nebuvo linkęs. Bemaž visi regėjo tik jo išorinę biurgeriškąją pusę manydami, kad jis, kaip žmogus, tėra vien į valdininką panašus filisteris, ir tik truputuką stebėjosi jo rašomomis knygomis. Piktavaliai ir tas knygas teigė esant prasisiekėlio veika lais. Žvelgiant iš lauko, jo gyvenimas regėjosi taip vykusiai surikiuotas, kad niekas jo neužjautė. O juk jis kentėjo! Kaip smarkiai kentėjo – tatai žinome iš dienoraščių. Iš aukšto sprendžiama, girdi, tos kančios buvusios juokingos, ir cituojamas pasažas apie apatinius. („Be to, aš psichologiškai kankinuosi dėl to, kad visų apatinių Nr. 4 man per mažas, o Nr. 5 – per didelis.“) Be abejo, jį lydėjo sėkmė. Tačiau jam sėkmės ir reikėjo – jam tekusiai sielos kančiai ištverti.

Vienatvės kančios lengvai įsisiūbuoja. Thomas Mannas yra sušalęs ežys, ieškąs šilumos prie kitų ežių, bet prie jų prisiglausti trukdo abiejų pusių dygliai. Atstumas, kurį žmogus turėjo įveikti, iki pasieks bėglį, darėsi vis didesnis. Vis daugiau erdvės jam reikėjo aplink save, kad nesijaustų speičiamas. O jeigu erdvė darosi vis ankštesnė, jei visi kuo skubiau trokšta patys kalbėti, o ne laukti, iki prašneks kažin kur atsitraukęs lėtapėdis, viskas baigiasi nuščiuvimu. Nuščiuvimas tasai kupinas kartėlio, bet sykiu ir geraširdiškumo bei atsižadėjimo: nuščiuvimas kupinas supratimo, kad kiti tiek daug erdvės negali duoti, kad jie, savaime suprantama, šią erdvę geidžia užpildyti savais reikalais ir kad nevalia daugiau reikalauti iš šalia esančių. Kad ir labai iškalbus viešumoje, Thomas Mannas privačiame gyvenime buvo be galo drovus, drovus iš sąžiningumo (mat ar tikrai perteiksi tai, ką nori pasakyti?), ir dar todėl, kad bent melancholiškomis valandomis laikė save vos pakenčiamu žmogumi.

Pirmoji meilė: Arminas Martensas

Laikraštis Prager Tagblatt 1931 m. gegužės 24 d. pateikė pluoštą atsakymų į apklausą antrašte Mano pirmoji meilė. Thomas Mannas lengva ranka rašė:

Atleiskite, buvau kelionėse, Paryžiuje, gyvenau didžiam šurmuly ir neradau progos laiku atsakyti į Jūsų Sekminių apklausą. Beje, būčiau galėjęs kalbėti tik apie savo jaunystės novelę „Tonijas Kregeris“, galinčią daug papasakoti apie tokius saldžius sopulius.

Čia viskas skamba taip, lyg būtų nereikšminga. Tačiau galvoje turima ne Ingeborga Holm, kuria Tonijas Kregeris kliedi per šokių pamokas. Ingeborga Holm neturi biografinio prototipo. Galvoje čia turimas Arminas Martensas alias Hansas Hansenas, dailus, šviesiaplaukis berniukas, Thomo Manno bendramokslis. Su juo sietini tie saldūs sopuliai. Gilioje senatvėje, pradėjęs laisviau apie tuos reikalus kalbėti, Thomas Mannas viename laiške atskleidė paslaptį Hermannui Lange’i, kitam Šv. Kotrynos gimnazijos bendraklasiui:

Mat jį aš mylėjau – jis tikrai buvo mano pirmoji meilė, ir švelnesnės, palaimingai sopulingesnės man nebuvo lemta patirti. Tokie dalykai neužsimiršta, nors ir tokie turiningi metai dabar jau praėję. Gal ir juokingai skambės, bet aš saugau šios nekaltybės pasijos atminimą kaip tikrą lobį. Visai suprantama, kad jam mano aistra, kurią prisipažinau vieną „didžią dieną“, nepadarė visiškai jokio įspūdžio. Taip buvo ir dėl manęs, ir dėl jo. Toji meilė pamažiukais ir išblėso – dar kur kas anksčiau nei jis pats, kurio žavesį jau ir paauglystė gerokai sumenkino, anksčiau už visus kažin kur pasimirė ir pragaišo. Bet aš jam „Tonijuje Kregeryje“ pastačiau paminklą [...] Keista ir tai, kad visa šio žmonių kūdikio paskirtis buvo pažadinti jausmą, kuriam vieną dieną buvo lemta pavirsti išliekamąją vertę turinčiu literatūros veikalu.

Kaip skubiai Thomas Mannas čia peršoka prie literatūros! Tuo metu, kai dar buvo įsimylėjęs, jis, be abejo, anaiptol neturėjo tos įžūlios puikybės, su kuria čia kitados mylėto žmogaus paskirtį redukuoja iki to fakto, kad šis žmogus novelėje Tonijas Kregeris tapo literatūros veikalu. Ar turėtume dėl to piktintis? Verčiau pasvarstykime, kokią bėdą tokia laikysena pridengia. Tokiomis itin sklandžiomis kalbomis Thomas Mannas mėgina kai ką paslėpti: kad gėdisi to, jog andai buvo taip giliai sukrėstas. Mat pats išgyvenimas dar nebuvo literatūrinis. Tik patyręs šį išgyvenimą, jis gelbstisi imdamasis kūrybos. Dar ir vėliau Thomas Mannas kuria teorijas, mėgindamas susidoroti su gėdos jausmu. Pasak tų teorijų, išgyvenimas pasiteisinamas tuo, kad tampa menu. Literatas „išgyvena, kad galėtų tatai išreikšti“. Jo gyvenimas tėra vien medžiaga. Norėdamas kirsti priešams, pavyzdžiui, broliui, Thomas Mannas gali šį teiginį suformuluoti dar polemiškiau, dar aštriau. Tapti menininku, vadinasi, už ko nors pasislėpti. Estetizmas esanti „gestų gausybe ir didžiai gabumais paženklinta bejėgystė gyventi ir mylėti“.