„Vienuolynų bibliotekos Lietuvoje 1795–1864 m.“ 

Užsitęsusiai modernios lietuvių tautos raidai ir identiteto sklaidai turėjo didelės įtakos kultūros tipas, kurį vadiname „LDK knygos kultūra“. Šiame darbe knygos kultūros aspektu nagrinėjama kokią socialinių, kultūrinių ir religinių institucijų visumą, ištakomis siekiančią Švietimo, Baroko ir net Viduramžių epochas, sudarė vienuolynų bibliotekos. Vienuolynuose buvo sutelkta didelių intelektualių pajėgų, besirūpinančių ne tik sielovada, bet ir mokslo bei švietimo sklaida, palaikė kultūros naujoves, knygų leidybą ir platinimą.

Knygos paantraštėje vartojama „dingusio knygos pasaulio“ sąvoka iš esmės reiškia užpraeitame šimtmetyje ir ankstesniais amžiais Lietuvos vienuolynuose ir visuomenėje sąmonėje funkcionavusius knygų rinkinius, kurie dėl caro valdžios represijų buvo sunaikinti ir išsklaidyti. Taip buvo išsklaidytos ir sunaikintos ne tik knygos, bet ir pažeista istorinė atmintis, „išplauta“ visuomenės sąmonė.

Monografijoje siekta nustatyti, kiek ir kaip vienuolynų bibliotekos (jose esantys knygų rinkiniai) reprezentavo LDK kultūrinę tradiciją ir bibliotekininkystės teorinę mintį carinės politikos sąlygomis. Kartu šiuo tyrimu koreguojamas vienuolijų, lenkiškos kultūros nešėjų, įvaizdis ir atliekama skaitymo kultūros rekonstrukcija XIX a. Lietuvos visuomenės segmente.

Su iliustracijomis.