TURINYS
Mitas ar katastrofa?
Nugrimzdusi kultūra ar tik šauni istorija?
Olimpinė rungtis pagal antikos pavyzdį?
Ar graikai ir persai sudarė taiką?
Gražiausia pasaulio istorijos moteris?
Kas sunaikino antikos kultūros paveldą?
Kada buvo Šventoji naktis?
Biblijos diskredituotasis?
Protingas valstybininkas ar begėdiškas gašlūnas?
Bloga Nerono nuotaika ar žiaurus atsitiktinumas?
Klasta išgauta Vatikano valstybė?
Hunų palikuonys?
Tamsioji epocha?
Aistringi meilės laiškai iš vienuolyno?
Didžiausia viduramžių kekšė?
Pergalė ar pralaimėjimas?
Kas saugo tikrąsias relikvijas?
Ar labdaringasis plėšikas kada nors egzistavo?
Procesas prieš tamplierius?
Kraujasiurbys vampyras iš Rumunijos?
Kam tenka garbė?
Liguisto pripažinimo troškimo mitas?
Seksas ir nusikaltimas Vatikane?
Mirtinas dūris galingai valstybei?
Dievobaimingi bėgliai nuo religinių persekiojimų?
Kankinys mokslo labui?
„Valstybė – tai aš“?
Slaptas ordinas pasauliui valdyti?
Viską sugadino vienas balsas?
Dekoracijų meistras?
Bastilijos šturmo nebuvo?
„Tegul valgo pyragus“?
Įžūli ekologų klastotė?
Dėl vergijos panaikinimo?
Galingoji Didžioji Britanija apvaginėja Braziliją?
Savižudybė ar cholera?
Dėl garbėtroškos – į ledkalnį?
Perkėlimas ar genocidas?
Archeologai miršta kaip musės?
Šaltas išskaičiavimas ar klastotė?
Visuotinė tautos kova?
Žydus gynė kiek leido jėgos?
Sudegintas, dingęs ar gerai paslėptas?
Iškaršęs prezidentas pralošia laisvę?
Svarbiausia nacių pabėgimo vieta?
Savižudybė ar vyriausybės sąmokslas?
Šaltojo karo apogėjus?
Kas norėjo atsikratyti prezidento?
Didžiausias Holivudo triukas?
Atskiros valstybės pripažintos per anksti?
--
Tvanas
Mitas ar katastrofa?
„Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. Ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį. Viešpats tarė: „Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos sukūriau, žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes gailiuosi juos padaręs.“ Bet Nojus rado malonę Dievo akyse.“
Taip pirmoje Mozės knygoje, Pradžios knygoje prasideda Senojo Testamento istorija, kurioje Dievas nusprendžia sunaikinti žmoniją ir, laiku perspėjęs, išgelbsti tik dievobaimingąjį Nojų su jo šeima ir arkoje buvusiais gyvūnais. Keturiasdešimt dienų ir naktų truko liūtys, vanduo nenumaldomai kilo ir užliejo žemę ir jos gyventojus. Žmonės negalėjo rasti prieglobsčio netgi ant kalnų viršūnių – taip aukštai pakilo vanduo. Tik po 150 dienų buvo pasiektas aukščiausias taškas, paskui vanduo ėmė pamažu slūgti. Ir vieną dieną Nojaus išsiųstas balandis atnešė alyvmedžio lapą, tai reiškė, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę. Galop arka pasiekė Ararato kalną, kur Nojus su šeima išlipo į sausumą.
Šis Senojo Testamento pasakojimas – tikriausiai žinomiausia tvano versija, tačiau tikrai ne vienintelė. Panašių istorijų galima rasti įvairiose kultūrose ir religijose, įvairiuose kultūros išsivystymo etapuose ir beveik visuose žemynuose. Tik Afrikoje šis motyvas ypač retas. Nurodant skirtingas detales pasakojama, kaip žmoniją užklumpa ir beveik visiškai ją išnaikina gamtos katastrofos: kartais dėl Dievo rūstybės, kartais be priežasties; o kartais tai – apvalymas prieš sukuriant naują, geresnį žmogų arba kosminių jėgų grumtynių rezultatas. Tačiau kiekvienu atveju keletas žmonių planuotai arba atsitiktinai išgyvena. Prieglobstį jie randa laive ar plauste, kartais oloje ar pilyje. Išgyvenusieji po katastrofos pradeda naują giminę – istorija tęsiasi.
Daugelis tokių istorijų darė įtaką vienos kitoms. Pavyzdžiui, Senojo Testamento pasakojimo apie tvaną ištakų galima aptikti senovės Rytų rašytiniuose šaltiniuose, tarp jų ir Gilgamešo epe. Panašių istorijų apie katastrofas turi graikai, keltai ir germanai, kinai, indai ar senovės Amerikos inkai ir majai. Taigi ar tvano tema – tik mitas be istorinio pamato? Žvelgiant iš mitologijos taško, tai gali būti kosminio ciklo motyvas: gamta metai po metų atsinaujina ir vėl sunyksta; šį motyvą atkartoja ir seni vaizdiniai apie pasaulį, kuris turi žūti, kad atsinaujintų arba būtų sukurtas iš naujo.
Tačiau taip pat įmanoma, kad įvairūs pasakojimai apie tvaną yra prisiminimai apie vieną ar kelias gamtos katastrofas, išlikusias kultūrinėje tautų atmintyje. Ar kadaise galėjo nutikti globali tragedija, apie kurią įvairių kultūrų atstovai pasakojo iš kartos į kartą? Panašiai, kaip ir tirdami Atlantidos mitą, mokslininkai ir tyrinėtojai mėgėjai visame pasaulyje ieško geologinių įrodymų pasakojimams apie gamtos katastrofą, kurios aukomis tapo dauguma žmonių, pagrįsti.
XXI a. ypač populiari klimato kaitos tema, tačiau ir mūsų protėviai buvo priversti susidurti su ženkliais gyvenimo sąlygų pakitimais. Todėl gali būti, kad pasakojimai apie tvaną susiję su globalia klimato kaita, sukėlusia gausias liūtis ir potvynius. Tiesa, vien krituliai nelabai galėjo būti tokios katastrofos priežastis. Tačiau visai tikėtinas Žemės atšilimas po paskutinio ledynmečio, vykęs prieš (labai apytikriai) maždaug 10 000 metų, dėl to pradėjo tirpti milžiniški ledynai ir smarkiai pakilo jūros lygis. Pagal kitą teoriją dėl kylančių temperatūrų lūžęs Skandinavijos ledynas nukrito į Baltijos jūrą ir sukėlė katastrofišką potvynio bangą.
Praėjusiais dešimtmečiais geologai, taikydami šiuolaikinius tyrimų metodus, sugebėjo įrodyti gamtos katastrofas, vykusias įvairiose Žemės vietose prieš dešimtis tūkstančių metų. Nuo XX a. pabaigos daugelis įvairiausių sričių pasaulio mokslininkų visą savo energiją skiria patikimai teorijai apie panašią netoli mūsų įvykusią ekologinę katastrofą − Juodosios jūros potvynį − tirti. Ji sukėlė susidomėjimą po 2002 m. Italijoje surengto tarptautinio kongreso, ją patvirtina vis daugiau įrodymų. Ši dviejų JAV geologų sukurta teorija dažnai pasitelkiama ir aiškinant nugrimzdusios Atlantidos civilizacijos mitą. Nors iki šiol ji liko neįrodyta, tačiau niekam nepavyko jos ir paneigti.
Juodosios jūros potvynis greičiausiai vyko maždaug 6700 m. pr. Kr. Tais laikais po milžiniško potvynio atsirado šiandien mums žinoma Juodoji jūra; prieš tai toje vietoje buvo daug mažesnis gėlo vandens telkinys. Žemės ar povandeninis drebėjimas arba panašus geologinis poslinkis sukėlė potvynio bangą, kuri iš Viduržemio jūros ritosi į šiaurę − į Marmuro jūrą prie šių dienų Stambulo, kol galiausiai milžiniška vandens masė ėmė plūsti į Juodąją jūrą. Juodoji jūra ne tik smarkiai išsiplėtė, bet ir buvo perkirsta egzistavusi sausumos jungtis tarp Europos ir Azijos (tarp Juodosios ir Viduržemio jūrų). Tikriausiai metų metus sūraus vandens masės iš Viduržemio jūros tekėjo į gėlo vandens baseiną ir užliejo didelę pajūrio regiono dalį – labai panašu į tokio lygio katastrofą, kokią siūlo biblinė tvano tradicija.
Šios katastrofos mastas buvo visuotinis ir klimato, ir geografijos atžvilgiu ir tose apylinkėse gyvenantiems žmonėms darė didelį poveikį. Todėl, tyrinėtojų nuomone, visai įmanoma, kad Biblijos pasakojimo apie tvaną ištakos – ši gamtos katastrofa. Žinoma, norint įrodyti abiejų geologų teoriją reikia atlikti tolesnius tyrimus, pirmiausia Juodosios jūros dugne, tačiau daugelis specialistų įsitikinę, kad tai tik laiko klausimas.