ĮVADAS

Dabar, XXI amžiaus pradžioje, Winstono Churchillio vardas garbinamas. Kodėl taip yra, negaliu paaiškinti. Juk nuo jo mirties praėjo beveik keturiasdešimt metų, o nuo visuomeninės veiklos pabaigos – beveik penkiasdešimt. Žinoma, jo reputacija pagerėjo pasižiūrėjus pro metų prizmę: didžiulė jo figūra užstoja daugybę vidutinybių, kurios šmėžčiodavo pasaulio politikos scenoje tuomet, kai nuo jos pasitraukė Churchillis. Kartais pagalvoju, kad yra dar vienas dalykas. Praėjus daugiau kaip dešimčiai metų nuo Sovietų Sąjungos iširimo, matome, jog iš dviejų didžiulių XX amžiaus Vakarų priešininkų Sovietų Sąjunga buvo silpnesnė, o Hitlerio Trečiasis reichas – stipresnis, nei žmonės buvo pratę manyti. Argi ne Churchillis sunkiausiais Antrojo pasaulinio karo momentais stojo prieš Hitlerį, kuris vos nelaimėjo karo? (Tačiau tokia perspektyva kyla tik tiems, kas išgyveno karą, arba tiems, kurie daug apie tai mąstė…) Šiaip ar taip, dabartinis žavėjimasis Churchilliu dažnai stebina. Po to, kai keletas arabų fanatikų užgrobė lėktuvus ir rėžėsi į du Niujorko dangoraižius, žmonės prisiminė Churchillį ir jo drąsą, kurią jis parodė per operaciją „Blitz“, bet, žinoma, „Blitz“ – visai kas kita. Mane stebina ir net erzina, kad Churchillio draugijos susirinkimuose ima reikštis tokie kalbėtojai, kurie dar prieš kelerius metus juodino jį spaudoje; taip pat pora žmonių, kurie 1940 metais buvo nepalenkiami bet kokios Amerikos pagalbos Britanijai priešininkai, būtent tai Britanijai, kuriai vadovavo karo kurstytojas Churchillis. XX amžiaus devintajame dešimtmetyje „čerčiliana“ buvo aprimusi, o jos pabaigoje netgi buvo paskelbta pirmoji sunki Churchillio kritika, parengta kelių istorikų; tačiau jo šlovės banga pakilo iš naujo. Praėjusiais metais pasirodė dvi reikšmingos Churchillio biografijos (žr. 8 skyrių). 2001 m. sausį Londono universiteto Istorinių tyrimų institute vyko konferencija „Churchillis XXI amžiuje“; konferencijos medžiaga išspausdinta Karališkosios istorikų draugijos leidžiamų raštų 6 serijos XI tome tų pačių metų pabaigoje. Reikia paminėti, kad iš penkiolikos dalyvavusių mokslininkų ir visuomenės veikėjų tik vienas griežtai kritikavo Churchillį. (Dar vieno mokslininko pasisakymas buvo santūresnis. Nuorodos į abu šiuos pasisakymus pateiktos 3 ir 7 skyriuose.)

Istorikai dabar naudojasi didžiuliu ir puikiai susistemintu Churchillio archyvu, esančiu Kembridžo universitete (deja, labai negražiame šiuolaikiniame statinyje). Tačiau medžiagos apie Churchillį yra gausybė, jos yra daug daugiau nei toje turtingoje kolekcijoje. Aš taip pat esu vienas tų, kurie pastaruoju metu labai domisi Churchilliu. Dviejose knygose, kurių viena išleista XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje, kita – pabaigoje, atkuriami Churchillio veiksmai pavojingiausiais ir svarbiausiais 1940 metų mėnesiais ir dienomis. Jos sulaukė palankių vertinimų ir neįtikėtinai daug pirkėjų bei skaitytojų ne tik angliškai kalbančiose, bet ir kitose pasaulio šalyse. Šis nedidelis leidinukas nėra nei biografija, nei Churchillio gyvenimo mokslinis tyrimas, nors jis yra mano tyrimų ir skaitymo visą gyvenimą rezultatas. Šioje knygoje pateikiama keletas mažai žinomų arba neįvertintų Churchillio asmenybės aspektų; be to, iškeliamos temos, kurios ne visiškai išnagrinėtos net gausybėje literatūros apie jį. Taigi kai kurios čia išdėstytos tiesos (arba argumentai) skatina toliau tyrinėti. Dar vienas specifinis šio darbo bruožas yra tai, kad labiausiai pabrėžiu Churchillio vaidmenį Antrojo pasaulinio karo metais ir vėliau. Žinoma, 1940-ieji jo karjerai buvo itin svarbūs. Iki 1940-ųjų jis patyrė daug nesėkmių ir padarė daug klaidų. Tačiau 1940 metais jis tapo tuo žmogumi, kuris nepralaimėjo Antrojo pasaulinio karo. Ši mane uždegusi tiesa lig šiol rusena. Savo esė apie Churchillio istoriškumą (žr. 6 skyrių) J. C. Plumbas rašo, kad „ta praeitis, kuria [Churchillis] tikėjo“, dingo. „Tai, kas teikė Churchilliui pasitikėjimo, drąsos, kas suteikė jam degančio tikėjimo savo tikslo kilnumu, t. y. jo stiprus nuostabios Anglijos praeities pojūtis, dingo.“ Aš suprantu, ką Plumbas norėjo pasakyti. Vis dėlto… Aš ne visai tuo tikiu.

John Lucaks

2001–2002 metai