Įvadas

Ypatingą reikšmę tarp senųjų Lietuvos alkviečių užima Šiaurės Aukštaitijos – Žiemgalos krašto (Pasvalio, Pakruojo, Joniškio rajonų) vietovės, susijusios su senovės lietuvių (šiuo atveju – žiemgalių) pasaulėjauta, tikėjimu. Kaip žinoma, čia, šiauriniame Lietuvos pakraštyje, ilgiausiai išsilaikė senasis protėvių tikėjimas. Čia, Kriukų apylinkėse, Juozo Šliavo žiniomis, paskutinis pagonis mirė tik 1908 m. (Šliavas 1967: 46). Deja, užmarštin nuėjo senoji ikikrikščioniška šio krašto istorija. Liko tik žemės kalba – vietovardžiai ir liaudies pasakojimai, be abejo, ir archeologijos radiniai. Šiame lygumų krašte, kitaip nei kalvotoje Žemaitijoje, beveik nežinomas „alko“ toponimas. Užfiksuoti tik du – Aukkalnis prie Talkonių, Pasvalio r. (sunaikintas kasant žvyrą), ir Alkos pieva Šukionyse, Pakruojo r.; Latvijos Žiemgaloje – 9 (Urtans 2008: 34). Tačiau čia daug mitonimų su šaknimi veln-. Profesorius J. Urtans rašo, kad velnio vardu pavadintų Latvijoje žinomų objektų (kapinių, kulto akmenų) analizė parodė, jog nedidelė jų dalis buvo jau pirmame amžiuje pr. Kr. ir vėlesniais amžiais prieš išplintant krikščionybei Latvijoje (Urtans 2008: 32). Latvijos Žiemgaloje yra užfiksuota 57 vietos, į kurių pavadinimą įeina žodis Velns ar Vels (daugiausia akmenų) (Urtans 2008: 22). Lietuvos Žiemgaloje (daugiausia Pasvalio, Pakruojo ir Joniškio r.) minima 74 vietos. Iš jų 26 – velniabalom vadinamų balų, raistų, 11 kalvelių, vadinamų velniakalniais, 17 velnio akmenų, 9 miškai, 5 šaltiniai, 1 dauba ir 5 pievos.

Imtis šio darbo paskatino Žiemgalos krašto senosios istorijos tyrinėtojo Juozo Šliavo veikla. Praėjus daugiau kaip 30–40 metų buvo įdomu surasti J. Šliavo nurodytas senąsias Žiemgalos šventvietes, papildyti duomenimis iš Lietuvos žemės vardyno (LŽV) anketų ir kitų šaltinių.

Deja, nemažai šventviečių sunaikinta vykdant melioracijos darbus, kasant žvyrą, tačiau išlieka šių vietovių mitologinė vertė. J. Šliavo nuomone, alkvietes, anksčiau vadintas šventakalniais, įsigalėjus krikščionybei imta vadinti velniakalniais, o tos šventvietės, kuriose 2008vėliau buvo pastatytos bažnyčios, pradėtos vadinti bažnyčių, koplyčių kalnais (Kalnelis, Joniškio r.; Didysis Plonėnas, Pakruojo r.) (Šliavas 1996: 44). Kai kuriuose velniakalniuose vėliau imta laidoti mirusiuosius, taigi jie virto kapinėmis (Kriaušiškiai, Skėriai, Pasvalio r.). Atskirai reikėtų paminėti šio krašto paveldo objektus – mitologinius akmenis, dubenuotuosius akmenis. Daugelis mitologinių akmenų jau sunaikinta (Smilgelių, Pasvalio r.; Titonių, Pakruojo r.; Tarbūčių, Joniškio r.) arba pervežta (Sereikonių, Pasvalio r.). Mitologinių akmenų išliko upių vagose arba miškuose. Sunkiausia buvo surasti ir kartografuoti J. Šliavo paminėtus „Velnio akmenis“, pasislėpusius Pašvitinio ir Žeimelio miškų glūdumose. Dauguma (66) Pasvalio rajono akmenų su dubenimis saugomi kaip eksponatai A. Stapulionio dubenuotųjų akmenų ir girnų ekspozicijoje, 2008 m. perduotoje Pasvalio krašto muziejui (Baronienė 2008: 3), Pakruojo r., Žeimelyje, J. Šliavo pagrindinės mokyklos kieme ir kitur. Joniškio r. dubenuotuosius akmenis detaliai aprašė archeologas E. Vasiliauskas (Vasiliauskas 2006: 404–406), Pakruojo r. – paminklosaugininkas J. Treškevičius (Treškevičius 1978). Tekste aprašomi tik tie dubenuotieji akmenys, kuriuos lankė pats autorius 2004–2008 metais.

Leidinyje aprašomi ir kiti mitologinę vertę turintys gamtos objektai: šaltiniai, upeliai, brastos, medžiai, miškai, kalnai, daubos, balos, pelkės ir kt.

Autorius nuoširdžiai dėkoja žmonai Irmai, sūnui Auktumui už pagalbą ieškant Žiemgalos šventviečių, dėkoja už paramą buvusiems bendradarbiams V. Striužui ir A. Skrupskeliui, muziejininkui A. Stapulioniui, suteikusiam žinių apie Pasvalio rajoną.

--

8. Katkūnai, Joniškėlio apyl. sen. – AKMUO SU ženklais

1971 m., vykdant melioraciją Katkūnuose, 20 m į rytus nuo Mažupės upelio su buvusios Povilo Zabilo sodybos likučiais buvo užverstas akmuo su „pėda“ (Šliavas 1977: 24). Akmuo nesunaikintas, tik įstumtas į duobę ir užkastas (Stapulionis 1981). Sodybos šeimininkas Povilas Zabilas, g. 1894 m. Katkūnuose, J. Šliavui 1974 m. pasakojo: „Akmuo pilkai melsvos spalvos, apaugęs samanomis, maždaug 2 m ilgio, apie 1,2 m pločio, aukštesnysis galas apie 1 m išlindęs virš žemės, žemesnysis – kiek žemiau. Pėda buvo akmens viršuje beveik jo viduryje, natūralios žmogaus pėdos dydžio, su keturiais pirštais, apie 3 cm gilumo. Šalia buvo dar lyg kokie „įspausti“ pirštai – brūkšneliai, gal rašmenys. Žmonės prie to akmens anksčiau matydavę degant melsvą liepsnelę. Sakydavo, kad tai paslėpti auksiniai šviečiasi. Lietaus metu pėdoje susirinkusiu vandeniu gydydavo karpas“ (Šliavas 1977: 24).

J. Elisonas, remdamasis Panevėžio gimnazijos mokinių surinktomis žiniomis, taip pat mini šį akmenį: „Kaimo lauke guli akmuo su žmogaus kojos ir rankų pirštų ženklais“ (Elisonas 1925: 306). Reikėtų šį akmenį atkasti ir saugoti kaip mitologijos paminklą.

--

15. Meškalaukis, Joniškėlio apyl. sen. – TRIBUKAS

Žiemgalių žemėje labai stiprus buvęs mirusiųjų ir jų dievybės – Velnio – kultas. Čia, Mūšos baseine, velnias buvo įsivaizduojamas su trimis galvomis ir vadinamas tribuku, todėl velniakalniai čia dar vadinami Tribuko kalnais (Šliavas 1979: 29). Vienas toks Tribuko kalnelis yra Lepšynės miško rytiniame pakraštyje, tarp Meškalaukio ir Stumbriškio. Anksčiau ši žemė priklausė Meškalaukio dvarui (LŽV, 1935; PKK). Ant Tribuko kalno dvarininko Karpio tėvas važiuodavęs arbatos gerti (PKK).

Vakaruose, tarp kalnelio ir kelio, teka Juodelės upelis. Iš kitų pusių – vietos žemos, pelkėtos. Pats kalnelis yra 50 m ilgio iš pietų į šiaurę ir 30 m pločio, maždaug 2 m aukščio.

Senovėje ant to kalno ir aplink jį augo stori ąžuolai. Povilo Murausko, g. 1901 m. Stačiūnų k., pasakojimu, prieš Pirmąjį pasaulinį karą rusų kareiviai tuos ąžuolus iškirto ir išvežė į Panevėžį. Tik ant kalnelio augančių nelietė. Žmonės pasakodavę, kad tame kalnelyje esą nuskendęs dvaras: girdėdavę jame gaidžius giedant. Po karo Meškalaukio dvaro ponas Banevičius, numanęs būsiančią žemės reformą, iškirto ąžuolus ir kalnelyje. Arti kalnelis pradėtas dar visai neseniai, prieš suariant buvo palygintas. Kalvelės šiaurės vakarų kampe, suartame sluoksnyje, matyti maždaug 1 m skersmens kažkokia negili degėsių duobė. Kai kurios anglys ąžuolinės.

Aplinkui laukai tebevadinami Ąžuolynu, nors dabar jie dirbami. Petro Ridiko, g. 1904 m. Meškalaukio k., pasakojimu, „anksčiau tame miške knibždėte knibždėdavę vaiduoklių, velnių. Kokių tik ten dalykų neatsitikdavę: keleivius klaidindavę, ponaičiai kelią užstodavę kviesdami mainytis arkliais, iš kažkur atsirasdavę kažkokių ožiukų, kurie paskui vėl pradingdavę“.

Šie pasakojimai rodo, kad senovėje kalnelis ir aplinkui jį augęs ąžuolynas galėjo būti kulto vieta (Šliavas 1975: 77–78).