Palaida žmona išsiduoda įžūliais žvilgsniais; ją pažinsi iš akių vartymo. Kaip ištroškęs keleivis išsižioja ir geria bet kokį aptiktą vandenį, taip ji sėsis priešais kiekvienos palapinės kuolelį ir savo strėlinę atvers kiekvienai strėlei.

Jėzus Siracidas, 26 skyrius, 9 ir 12 eilutės

7. Sanguliavimas su velniu

Gretke Kramers ryte buvo rasta negyva savo celėje, jei cele galima vadinti skylę rytinių vartų cvingeryje, kur praeitą vakarą įmetė nukankintą moterį. Tardymui vadovavo jaunesnysis miesto tarybos narys (Brėmene vadinamas kamerarijumi) ir, sužinojęs apie jos mirtį, surūgo. Mirties atvejai kalėjime visuomet atnešdavo nemalonumų ir duodavo pretekstą absurdiškiausioms spekuliacijoms.

Kad ir kaip ten būtų: Gretke Kramers prisipažino. Bent jau pabaigoje. Iš pradžių apsimetinėjo kvailele, ir netgi vėliau, kai budelis parodė jai kankinimo įrankius ir paaiškino, kaip jie veikia ir kokias kančias gali sukelti „ispaniškas batas" ar spaustuvai pirštams. Kvailoms moteriškėms paprasčiausiai trūksta fantazijos, mąstė kamerarijus, davęs atitinkamus įsakymus, kai moteris vis dar atkakliai viską neigė.

Bet tik kankinimams vis sunkėjant Gretke Kramers galiausiai palūžo ir prisipažino, kad iš tokios Catrine, kuri, deja, jau buvo mirusi ir negalėjo būti apklausta, išmoko daryti peles. Kamerarijui tai pasirodė per daug vaikiška. Iš saldinto vandens tariant kvailus burtažodžius daryti peles!

Tarsi ant kortos nebūtų pastatyta daug daugiau!

Todėl ją ir toliau spaudė. Ar pas ją naktį nesilankęs nelabasis, ar ji jam neatsidavusi, ar neprisiekusi jam ištikimybės ir jo įsakymu neneigusi Dievo?

Tonas vis labiau griežtėjo, o skausmo jau nebebuvo įmanoma ištverti.

Taip, galų gale sudejavo ji, ana Catrine suvedusi ją su velniu, ir tasai iš karto panorėjęs su ja miegoti.

Ir?

Ji jam leidusi, bet malonumo nepajutusi, nes jis neturėjo nieko žmogiško, ir tai, kas iš jo išsiliejo, buvo nenatūraliai šalta.

Jo vardas?

Paukščiakuodis, neva pasakęs jis. Jo drabužiai buvę tokie pat juodi kaip ir skrybėlė, į kurią buvo įsikišęs vieną baltą plunksną.

Ar jis davęs jai pinigų?

Taip, ji turėjusi prisiekti jam amžiną ištikimybę, ir už tai jai prižadėjo, kad niekuomet negyvensianti varge. Taip pat davęs jai auksinę monetą, bet ji išnykusi ore. Dar prieš savaitę apsilankęs pas ją ir davęs puodą su tepalu, kurį nunešusi savo dukterėčiai.

Kamerarijui to užteko, juolab kad Gretke Kramers buvo beveik palūžusi ir budelis ragino jį nutraukti kankinimus, nes kitaip moteris mirsianti jo rankose. Kamerarijus maloningai linktelėjo. Juk jam dabar reikėjo pasirūpinti dar viena ragana: Pellcke Stubben, Gretkes dukterėčia.

Ją atvilko dar tą pačią dieną, ir, kadangi ji nieko neprisipažino, nes nebuvo ko prisipažinti, ją žiauriai kankino, kaip ir jos tetą. Ir, kaip ir teta, ji prisipažino viską, ką iš jos norėjo išgirsti. Burtų ji išmokusi iš tetos, kuri nuolat spaudusi ją mokytis burti; teta atnešdavusi jai iš savo sugulovo velnio gautų įvairių tepalų, įtrindavusi ją ir patikindavusi, kad dėl to ji galinti padaryti pikta kiekvienam žmogui, kuris su ja neteisingai elgėsi. Ji turėjusi velnią sugulovą, bet tasai dėvėjo ne juodus drabužius, o žalius. Ir vadinosi ne Paukščiakuodžiu, o Liuciferiu, bet viskas jo buvo kitaip nei normalių vyrų. Kai ją palietęs, pajutusi, kad jo rankos viduje tarsi kempinės, o iš išorės tvirtos kaip geležis. Bet elgęsis su ja kaip su paskutine šiukšle, o kūniškasis sanguliavimas su juo jai patikęs taip pat „kaip žolė šuniui". Jo „įnagis" buvęs gana kietas, o sėkla šalta kaip ledas. Vėlgi ne kaip normalių vyrų.

Ar ji žinanti, kaip būna su kitais, normaliais vyrais, griežtai paklausė kamerarijus. Juk ji buvo labai jauna ir netekėjusi.

Betgi taip, pripažino mergina. Ji žinanti, ką reiškia būti su vyru.

Kamerarijus paniekinamai prunkštelėjo - padraika!

Pellckes teigimu, šėtonas pažadėjęs jai pinigų, bet pažado niekuomet netesėjęs. Tai, ką įspraudė jai į ranką, vėliau virto arklių mėšlu.

Be sanguliavimo su velniu, kaip anuomet vadindavo lytinius santykius su nelabuoju, mergina prisipažino ir daugiau begėdysčių. Pavyzdžiui, su velnio tepalu ji burtais nugalabijusi jau mirusio Diricho von Lubbekeno penkias karves ir du jaučius, nes šis labai gerbiamas pilietis nesumokėjo jai žadėto talerio, nors jį ir sąžiningai užsidirbusi plušėdama to vyriškio ūkyje.

Liuciferio įsakyta, turėjusi atimti jaunajam Rattkenui nekaltybę, atvesdama jam meilužių. Jai tereikėję pasakyti burtažodį, ir čia atėjusi jauna graži mergina. Bet Hinrichas Rattkenas pasakęs, kad jis tam dar per jaunas, ir tik truputį pažaidęs su mergina. O ji buvusi labai graži - su raudona suknele ir olandiška skrybėlaite. Jos rankos buvusios visiškai normalios, bet turėjusi vieną karvės ir vieną vištos koją.

Bet nutikę dar blogesnių dalykų: velnias išmokęs ją nekrikščioniško tikėjimo ir įsakęs jo mokyti ir kitus žmones, pavyzdžiui, tris padorios Šv. Kotrynos vienuolyno mokyklos mokinius. Tai ji ir padariusi, išmokiusi juos taip pat ir burtų, o kai vieną dieną nebenorėjusi, tai berniukai ėmęsi ją šantažuoti, kad ji ir toliau juos mokytų burtų, nes kitaip įskųsią ją kaip raganą.

Užteks, užteks.

Kamerarijus nutraukė tardymą ir nurodė raštininkui išbraukti paskutinius žodžius iš protokolo. Tikrai negalima, kad kažkokia ištvirkusi moteriškė kaltintų gerbiamų Brėmeno piliečių sūnus raganavimu, paleistuvyste ir būrimais. Teismo posėdyje, vykusiame viešai po rotušės arka, Pellcke dar kartą patvirtino savo prisipažinimą, bet tų trijų berniukų vardai liko nepaminėti. Mergina, žinoma, žinojo: jei būtų atšaukusi savo parodymus, tai reikštų tik tolesnius kankinimus.

Kartu su tetos Gretkes kūnu Pellcke nuvežė į Jotudenbergą, kur viskas jau buvo parengta. Pellcke pririšo prie stulpo, kurį budelis ir jo parankinis apdėjo sausomis malkomis. Kitose vietovėse prisipažinusioms moterims iš pradžių būdavo nukertama galva arba jos būdavo pasmaugiamos. Bet Brėmene tokią malonę suteikdavo tik vyriškosios lyties nusikaltėliams.

Moterys į liepsnas būdavo metamos gyvos.

Jei teisėjas - tavo kaltintojas, tepadeda tau Dievas!

Turkų patarlė

8. „Raganų kūjis"

Mažasis vyriškis su pasitenkinimu klampojo per šviežiai iškritusį sniegą. Johannas Merwaisas iš Vendingeno, medikas ir teisės daktaras, turėjo šiokių tokių priežasčių jaustis savimi patenkintas. Laiškas, kurį jo draugas ir globėjas atsiuntė šiam vienuoliūkščiui, padarys jį, Johanną Merwaisą, žymų. Taip pat (tebūnie Dievo valia) ir turtingą, nes šis procesas lig šiol buvo sėkmingiausias jo gynėjo karjeroje.

Pripažinkime: iš pradžių jis nebuvo labai sužavėtas, kai Brikseno arkivyskupas paklausė jo, ar nesutiktų būti tų vargšių moteriškių, Insbruke apkaltintų ragavimu, gynėju.

„Kam tas kvailas procesas apskritai reikalingas? - pasiteiravo jis. - Tiesiog paleisk jas!"

Pašaliečiai būtų galėję palaikyti jo toną nepagarbiu, bet Georgą Golserį jis pažinojo jau seniai. Kaip ir jis, arkivyskupas buvo kilęs iš nepasiturinčios šeimos, jo tėvas buvo valstietis, ir žmonės pasakojo, kad vieną iš jo seserų neseniai sudegino kaip raganą. Todėl raganų medžiotojų jis nelabai mėgo, bet vis vien padarė advokatui pastabą:

„Puikiai žinote, kad tai neįmanoma, - pasakė. - Popiežius Inokentijus VIII..."

„A, tasai", - suniurnėjo advokatas.

„Ką norite tuo pasakyti?" - griežtai paklausė vyskupas.

„Girdėjau, kad neseniai jam sunkiai susirgus gydytojai davė išgerti trijų berniukų kraujo. Popiežius išgyveno. Berniukai, kaip pasakojama, ne."

„Geriau nekartokit tokių gandų, - pasakė vyskupas griežtai. - Nes dar ir jus apkaltins."

„Būtų šioks toks paįvairinimas, - nusišaipė advokatas. - Gydytojas ir advokatas - raganius!"

„Jie nieko nebijo", - perspėjo vyskupas ir pakvietė pašnekovą išgerti stiklą vyno jo rūmuose.

* * *

Viskas prasidėjo 1485 m. vasarą, kai toksai Heinrichas Krameris, Elzaso dominikonas, pats save vadinantis Institoris, pasirodė Tirolyje ir bažnyčiose ėmė skelbti kovą neva šalyje siaučiančiai negandai - raganoms. Pareigos liepiamas arkivyskupas tuo laiku jau buvo įsakęs paskelbti neseniai pasirodžiusią popiežiaus bulę „Summis desiderantes affectibus" ir, kadangi jis (kaip beveik visi tuo metu gyvenę žmonės) neabejojo raganų egzistavimu, iš pradžių neprieštaravo vienuolio veiklai.

Popiežius asmeniškai paskyręs jį visos Pietų Vokietijos inkvizitoriumi ir suteikęs atitinkamus įgaliojimus, paaiškino dominikonas, be to, jis pateikė ir kelis dokumentus, tad vyskupas pamanė būsią protinga kol kas nekaišioti jam pagalių į ratus. Netgi pažadėjo visiems savo vyskupijos tikintiesiems nuodėmių atleidimą keturiasdešimčiai dienų, jei jie pagelbės inkvizitoriui susekti raganas.

Bet atsargumo dėlei jis susisiekė su kraštą valdančiu erchercogu Sigmuntu Austrijiečiu, iš kurio sužinojo smulkmenų, sukėlusių jo nepasitikėjimą. Neva tam tikri dvaro sluoksniai naudojosi inkvizitoriaus paslaugomis, kad apjuodintų jiems nepatinkančius asmenis ar netgi apkaltintų juos raganavimu.

Vienas po kito arkivyskupą pasiekė pranešimai apie kitose vietose vykusius raganų procesus, kuriuose minėtasis Institoris vaidino keistą vaidmenį, pavyzdžiui, Triente, kur prieš teismą stojo ir žydai, arba Ravensburge, Augsburge. Tenai buvo apkaltintos dievobaimingos moterys, nes įtartinai dažnai ėjo Komunijos. Gal su ostija darė kokias piktadarystes?

Bet jų kaltės taip ir nepavyko įrodyti. Tiesa, per tardymus paaiškėjo, kad jos neįprastai protingos ir apsiskaičiusios. Kaip tik todėl inkvizitoriui jos atrodė įtartinos, bet nuteisti to nepakako.

Insbruke, priklausiusiame Brikseno vyskupijai, Institoris įsakymu per kelias savaites suimta daugiau nei keturiasdešimt moterų ir du vyrai, bendrapiliečių apkaltinti raganavimu. Galiausiai liko tik septynios moterys, ir jas inkvizitorius siekė sudeginti ant laužo.

Bet anuomet tokie dalykai dar nevykdavo taip paprastai.

Įrodyti erezijos atvejai priklausė bažnytinio teismo kompetencijai, o kitokių kaltinimų atveju, pavyzdžiui, dėl kenkėjiškų burtų buvo smarkiai ginčijamasi. Bet kaip tik čia ir esmė! Neva raganaujančios moterys sunkiai susargdino kaimynus! Ar čia jau erezija? O gal visa tai neturi nieko bendra su šėtonu? Na, bent jau apie sanguliavimą su velniu niekas nė žodeliu neužsiminė.

Inkvizitorius siekė gauti įgaliojimą tirti bet kokį raganystės atvejį ir sulaukė pasipriešinimo. Tiesa, galų gale tokį įgaliojimą jam suteikė ir erchercogas, ir arkivyskupas, bet su griežtu prisakymu kuo skrupulingiausiai laikytis teismo procese privalomų nuostatų.

Tačiau kaip tik jų jis ir nesilaikė.

Nepasitikėdami erchercogas ir arkivyskupas pasiuntė patikėtinius stebėti procesą. Kaltinamų moterų tardymai vyko nedisciplinuotai, netgi, sakytume, chaotiškai. Užduodami klausimai iš dalies buvo visiškai nesusiję su liudytojų parodymais ir rodė tokį akivaizdų susidomėjimą seksualinio pobūdžio smulkmenomis, kad daugelis stebėtojų išreiškė pasipiktinimą, o dalyvaujantis vyskupo komisaras pagrasino paliksiantis teismo salę.

Procesą kuriam laikui sustabdė. O po pertraukos staiga pasirodė Johannas Merwaisas, vyskupo Golserio pasikviestas pagalbon, prisistatė advokatu ir čia pat vietoje paprašė kaltinamų moterų suteikti jam įgaliojimus jas ginti. Ir tada ėmėsi veiklos: sukritikavo kaltinimus, nurodė inkvizitoriui daugybę procesinių pažeidimų ir pareikalavo (kas buvo visiškai negirdėta) ne tik nedelsiant paleisti septynias moteris, bet ir suimti Institoris.

Šį jis visų pirma apkaltino gerokai viršijus įgaliojimus ir įkalinus moteris dar prieš pradedant tikrąjį procesą. O kaltinamųjų ir liudytojų apklausa - tarsi prastas pokštas. Joks prisaikdintas notaras nesurašęs protokolo, todėl procesą reikia pradėti visiškai iš naujo. Pirmininkaujant Freizingo vyskupui.

Bet erchercogas ir arkivyskupas nenorėjo taip smarkiai pažeminti inkvizitoriaus, todėl nusprendė, kad moteris reikia paleisti ir kad joms nereikia padengti inkvizitoriaus išlaidų, kas būdavo įprasta. Jas taikos labui ir siekdamas kuo greičiau viską užbaigti apmokėjo pats erchercogas, nepraleisdamas progos informuoti įkyrųjį vienuolį, kad tai pirmas ir paskutinis kartas, kai remia jį finansiškai.

Dar šiurkščiau reagavo arkivyskupas. Sužinojęs, kad Institoris ir toliau būdingais savo metodais tebeieško raganų, primygtinai rekomendavo jam palikti šalį. Atvirai perspėdamas, kad nebegali garantuoti vienuolio saugumo. Juk be pagrindo įtartos moterys turi sutuoktinį ir brolių...

O savo broliui Georgas Golseris rašė, kad vienuolis šiek tiek tampąs jam nervus. Nors ir buvęs daugelio popiežių inkvizitorius, bet susidaro įspūdis, kad senatvėje jis visiškai suvaikėjo. Baigdamas arkivyskupas sausai pasakė: „Patariau jam pasitraukti į savo vienuolyną ir ten pasilikti!"