Kas tarpusavyje gali sieti kelias skirtingo amžiaus, skirtingo likimo, net skirtingų tautybių moteris? Michele Lesbre nedideliame romane „Raudona kanapa“ (iš prancūzų kalbos vertė Irena Ubienė, išleido „Versus aureus“, 2008 m., 149 p.) susieja, rodos, visiškai nieko bendra neturinčias pagyvenusią ir jauną prancūzes, taip pat kelias moteris iš praeities, su kuriomis jos niekada nebuvo susitikusios, bet išgyveno tą patį – didelę meilę ir ryšio su mylimu žmogumi praradimą. Šiame meilės romane apie meilę kalbama labiau paties moteriškumo, moteriškos vienatvės, gyvenimiškos išminties kontekste.

Kodėl bevardė jauna pasakotoja leidžiasi į tokią tolimą kelionę, siekdama surasti seniai matytą draugą? Perskaičius romaną tampa aišku, kad iš tikrųjų jos kelionės tikslas – iš naujo suprasti save, savo besiblaškančią, praeitimi gyvenančią sielą.

„Aš žinojau, kad tikroji kelionė įvyksta sugrįžus, ji taip pripildo tolesnes dienas, jog suteikia nesibaigiantį klajonių – iš vieno laiko į kitą, iš vienos erdvės į kitą – pojūtį. Vaizdai gula vienas ant kito, tarsi paslaptingoji alchemija, regėjimų gelmė, kur mūsų šešėliai atrodo tikresni nei mes patys. Čia slypi kelionės tikrovė. Sunkiausia tada, kai reikia pakilti ir eiti neaišku, kur“. Per meilę, emocijas, praeities išgyvenimą veikėjos iš naujo pradeda geriau pažinti save, iš naujo įvertina savo gyvenimus ir ryšius su kitais žmonėmis – ar jie būtų praeities, ar dabarties personažai.

Savotiška, keista draugystė, užsimezgusi tarp senos paryžietės, buvusios skrybėlininkės, ir jaunos žurnalistės, smalsumo vedamos į tolimą Rusiją, – tai simbolinis ryšys, per kurį atsiskleidžia moterų asmenybės. Sakoma, kad vyras yra įdomus savo ateitimi, o moteris – savo praeitimi. Šiuo atžvilgiu sena skrybėlių meistrė, sėdinti savo bute ant raudonos kanapos, yra tikras išminties lobynas. Ją su jaunąja kaimyne sieja tai, kad abi kadaise prarado mylimus vyrus, ir tai jų gyvenimams suteikė naujos prasmės.

Kol jauna žurnalistė keliauja traukiniu po neaprėpiamas Rusijos platybes, senoji jos kaimynė keliauja laike, mintimis vis persikeldama į tas akimirkas, kai laimingai gyveno su savo vaikinu. Simbolinę prasmę turi ir paslaptingas, sunkiai paaiškinamas ryšys tarp Prancūzijos bei Rusijos – kaip ir šiemet į knygų mugę atvyksiančio rusų kilmės prancūzų prozininko Andrei Makïne'o romanuose, šių šalių atstovai jaučia trauką vieni prie kitų.

Paryžius ir Irkutskas, atrodo, net teoriškai negali turėti nieko bendra. Tačiau vis dėlto turi – revoliuciją, kurią prancūzai palaikė teoriškai, o rusai išgyveno praktiškai. Galiausiai, juk nelabai svarbu, kokios tautybės esame – emocijos ir jausmai lieka tie patys, kad ir kur bekeliautum siekdamas pabėgti nuo savęs.

Knygoje kelionė erdvėje pavaizduota labiau schematiškai, fragmentiškai, nei realistiškai, nes pagrindinis dėmesys skiriamas subtiliems išgyvenimams, prisiminimams. Netikėtai iškeliavusi senoji kaimynė su savimi tarsi pasiima jos dalelę, pratindama prie minties, kad visi anksčiau ar vėliau keičiamės, kad visas gyvenimas susidaro iš susitikimų ir išsiskyrimų, ir vieni be kitų yra neįmanomi. Būtent išsiskyrimai praturtina mūsų patirtį nauja praeitimi, suteikia gyvenimiškos išminties ir padeda jaukiai apsigyventi savo vienatvėje – ar būtų kalbama apie moters, ar apie vyro vienatvę.

--

Aleksandra Fomina