Gal kartais pavargote nuo mūsų prozininkų diskurso, tradicijos, meistriškai ornamentuotų sakinių? Tai paskaitykite šitą žinomo architekto knygą. Jau pirmasis A.Imbraso romanas "Klajūnas" (2005 m.) atrodė kaip gurkšnis vandens. Nesakau, kad gyvybės vandens, tiesiog vandens, gal net lietaus. Sakiniai ten ėjo kitokiais žingsniais.

Šioje knygoje mes irgi kiek sutriksime. Na, kitaip čia viskas. Susirenka aludėje embleminiai personažai – dailininkas, poetas, skulptorius, mergina – ir kalbasi apie idėjas. Paskui kur nors važiuoja. Ir kalbasi. Po to sėdi studijoj. Ir kalbasi. Ir tiki tuo, ką kalba. O keisčiausia, jog tuo tiki ir autorius.

Stilius svaigiai retro, retsykiais primena net kokį septyniasdešimt kažkelintų L.Jacinevičių. Nors šiaip – nieko neprimena. Į nieką ir nepretenduoja, nieko nevaidina. Parašė autorius knygą, ir tiek. Labai toli nuo bendrojo fono. Bet labai toli ir nuo grafomanijos.

O kur ta jos vieta – kas žino? Jei autorius būtų prancūzas, tikrai jau būtume išsivertę. Iš lietuvių išversti sunkiau.

--

Inf. „Vilniaus diena“