Beveik J. Strielkūno bendraamžį Kazį Almeną lyriku pavadinti būtų sunku. Tačiau jo biografija tikrai įdomi. Branduolinės inžinerijos specialistas labiausiai pagarsėjo ne pramogine literatūra bei (pseudo)istorine, bet intriguojančiomis nuotykinėmis knygomis iš „Skomanto kronikų“ serijos (leidžiamos nuo 1993 m.). Ją dr. Giedrius Viliūnas vadina „tikslingai kuriama patrauklių knygų jaunimui apie Lietuvos praeitį serija, pretenduojančia konkuruoti su beveide komercine knygų rinkos ir televizijos produkcija ir jon įterpti lietuvišką masinės lektūros atmainą“.

Su kuo Lietuvoje galėtų konkuruoti knyga „Motociklu per Afriką“? Su Mato Šalčiaus („Svečiuose pas 40 tautų“, 1936), Antano Poškos („Nuo Baltijos iki Bengalijos“, 1939), Alfonso Čepausko („Septintas malonumas“, 2000) kelionių aprašymais. Taip pat – tai būtų labai almeniškai keista – su žymiojo revoliucionieriaus Che Guevaros „Motociklininko dienoraščiais“ (1952). Tiesa, kai K. Almenas motociklu riedėjo per Afriką (1968-aisiais), Che Guevara jau buvo nužudytas. Tačiau kelionės dvasia – panaši.

„Motociklu per Afriką“ bent netiesiogiai galėjo įkvėpti populiarų dokumentinį TV serialą bei knygą „Ilga kelionė aplink Žemę“ („Long Way Round“, 2004) bei (ypač) tęsinį „Ilga kelionė žemyn“ („Long Way Down“, 2007). Šiose kelionėse dalyvavo žymus škotų aktorius Ewanas McGregoras (antrosios kelionės maršrutas beveik idealiai atitinka K. Almeno).

Koks pasaulis 1968-aisiais buvo K. Almenui, susirengusiam motociklu važiuoti „išilgai Afrikos“? Žmonės jį vadino „varijotu“ („antrosios bangos“ išeivijoje šiuo žodžiu pakeičiamas žodis idiotas). Juk tai buvo metai, kai pasaulyje vyko studentų revoliucijos, keitėsi vertybės, tai – „Prahos pavasario“ ir Vietnamo karo laikai, roko muzikos tobulėjimo epocha. K. Almenas įsimylėjęs Afriką kaip nuoširdumo kontinentą: „Nei prieš kelionę, nei po jos nepatyriau tokio svetingumo, galima sakyti, nesavanaudiško geraširdiškumo kaip Afrikoje. Kodėl? Nebuvau juk koks pasigailėjimo vertas vargšas. Atsakymas banalus, bet kito nerandu: tokie yra nuo gentinės visuomenės tradicijų per daug nenutolę žmonės, taip jie bendrauja“ (p. 262–263).

K. Almeno motociklininko užrašuose gausu humoro. Jis – subtilus. „Augmenija veši, lianų kiek tik nori. Rangosi viena per kitą, prasiskverbt pro jas sunku. Atrodo, tarsi medžiams neužtektų savo kamieno, jiems dar reikia pasiramstyti lianomis. Bet negalėjo Tarzanas jomis suptis. Bent Ugandoje tikrai negalėjo. Jos neišlaiko žmogaus svorio. Bandžiau“ (p. 171).

Rašytojas paneigia vis dar gajų mitą, kad afrikiečiai – mažaraščiai (tai – iš dalies tiesa, tačiau nepamirškime žodinės išminties perdavimo tradicijos), neprotingi. „(Laive) sutikau keletą studijuojančių Dinka genties vyrų. Du iš jų ir Kavolis vadintų „intelektualais“. Atseit nelengva su jais susikalbėti. Ne todėl, kad dėlei stambių, į priekį pasišovusių dantų jie kiek savotiškai angliškai kalba. Nors taria keistokai – žodžius supranti, bet žodžių pasirinkimas – kitas reikalas. Žodyną turi platų ir prisiskaitę storų filosofinių knygų. Pradedant Hobbs (tikriausiai turimas galvoje XVII a. anglų filosofas Thomas Hobbesas, –­ M. P.), baigiant Camus“ (p. 143).

Knyga gausiai iliustruota (dabar jau galime sakyti – istorinėmis) nuotraukomis. Tai –­ dar vienas įnašas į įstabaus Afrikos kontinento pažinimą lietuvių kalba.

--

Mindaugas Peleckis, „Literatūra ir menas“