Kas nežino prof. L. Donskio? Kaip juokavo vienas pažįstamas, kartais baisu atsidaryti ir šaldytuvą, kad iš jo nepasirodytų inteligentiškas, susirūpinęs ir „be pykčio“ veidas. Antra vertus, populiarumas, kuriuo profesorius galėjo mėgautis Vilniaus knygų mugės metu, rodo, kad jis mūsuose yra ne tik matomas, bet ir girdimas.

Šiais metais leidykla „Versus Aureus“ nudžiugino mus atnaujindama ir išleisdama pirmąją vieno žymiausių Lietuvos filosofų, kultūros tyrinėtojų ir reflektuotojų knygą – „Moderniosios kultūros filosofijos metmenys“. Pirmą kartą pasirodžiusi dar gūdžiais 1993-aisiais metais, ši knyga, regis, kuriam laikui buvo dingusi iš kultūrinės apyvartos. Dabar gi ji turi galimybę sprogti visu galingumu – taip, kaip ir planavo pats šios knygos autorius.

Įsivaizduokime dabartinį profesorių dar visai jauną doktorantą. Pasiklydusį tarp protingų knygų, tarp didžiųjų šiuolaikinių britų, vokiečių ir amerikiečių filosofų. Kas glūdėjo jo galvoje? Su kokiomis idėjomis jis ėjo užkariauti pasaulio? Kas kėlė nerimą jo maištingai dvasiai, raginančiai nemiegoti naktimis, graužti triaukščių filosofinių sąvokų prigrūstas knygas ir bandyti užrašyti savo kontempliacijas ant popieriaus. O paskui pabandykime suvokti laikmetį (1990-aisiais L. Donskis apsigynė daktaro disertaciją) ir pamatysime, koks Sizifo darbas yra rašyti tai, ko galbūt nepavyks publikuoti ir niekas niekuomet nesupras.

Ir štai, paskaitykite patys, kiek aktualumo šiandien yra prieš šešiolika metų rašytoje knygoje: „Modernioji krizinė sąmonė: radikalus istorizmas ir neišvengiama žlugimo idėja“ – čia tik vieno skyriaus pavadinimas. O juk, kaip teigia autorius, krizės sąvoka ir ją žymintis terminas žinomas jau nuo Šventojo Rašto laikų. Prieš kelis tūkstančius metų ji buvo suvokiama kaip astronominis fenomenas. XV a. kaip reiškinys atsirado politinė krizė, XIX a. į teorinę apyvartą patenka ekonominės krizės terminas, gimsta „kultūros krizės istoriosofiniai apmąstymai“ (J. Burchhardas, F. Nietzsche).

Pasak L. Donskio, „krizė tam tikra prasme yra permanentinis reiškinys“, o žmogus nuolat yra krizinės būsenos. Praėjęs amžius krizę perkėlė į psichologijos ir sociologijos lauką. Egzistencializmo ir humanizmo idėjų tąsoje krizė tapo žmogaus sąmonės tyrimų objektu, tačiau sociologines jos apraiškas mes galime stebėti tik kultūros istorijos šviesoje. Kadangi kultūros krizę konstatuoja ir į jos esmę skverbiasi XIX–XXI a. istoriosofinė refleksija, L. Donskio teigimu, kultūros krizė pradedama interpretuoti kaip istorijos krizė. Ši prielaida ir sudaro jam sąlygas stoti į atvirą diskusiją su trimis didžiais pasaulio istorikais – britu A. J. Toynbee (1889–1975), vokiečiu O. Spengleriu (1880–1936) ir amerikiečiu L. Mumfordu (1895–1990).

Diskusija verta dėmesio, kadangi pasisakymų šia tema tokiu kampu ir rakursu nėra gausu ligi pat šių dienų. Kodėl užgeso ištisos epochos ir kultūros, davusios pasauliui įstabų metą ir filosofinę mintį? Kaip lydėjo kultūrą pereinant nuo kaimo iki sakralinio miesto? Kokia yra miesto genezė, kaip formuojasi megamiestai ir megacivilizacijos? Galų gale, ar didžioji Europos kūrinija dar bus atpažinta ir pripažinta po kelių šimtų metų?

Tylų ir inteligentišką mūsų protestuotoją domina praktiškai viskas: nuo kultūros suvokimo ir istorijos iki panistorizmo ir pankultūralizmo. L. Donskis kalba apie megacivilizacijų pranašumus ir trūkumus, apie megalopolius ir megamašinas, taip tarytum visa tai būtų žaislai vaikų smėlio dėžėje. Antra vertus, tai tik pirmas įspūdis. Nepatyrusiam skaitytojui gali būti sudėtinga sekti erudicijos kupinus L. Donskio minties viražus ir skaičiuoti naujadarus, juolab kad, kaip prisipažino pats profesorius, stiliaus ir kalbos ieškojimai jo kūryboje tais laikais tik prasidėjo.

Apibendrindamas savo diskusijos oponentų mintis, filosofas teigia, kad „krizės epocha ir gimdo krizių teorijas“. Tikrovė yra racionali, harmoninga ir skaidri tiek, kiek harmoninga yra ją reflektuojanti mintis. Tad šiuolaikiniam kultūros teoretikui belieka vienas kelias – užuot neigus, mėginti teigti mūsų netobulą pasaulį ir ieškoti jame šiokių tokių vilties teikiančių racionalumo ir pastovumo krislų. O mes tegalime tik džiaugtis, kad savo šalyje turime kultūros filosofijos teoretiką, kuris savo erudicija ir užmojais prilygsta pasaulinio lygio protams.

Pabaigoje – klausimas, kam gi skirta šita knyga. Kaip pristatymo metu teigė autorius, „akademiniam jaunimui, ypač tai jos daliai, kuri nesibodi istorijos ir kultūros filosofijos problematikos bei siekia ją sujungti su dabartinių socialinės ir kultūros teorijos problemų lauku“. Tiems, kurie nori daugiau sužinoti apie tokius keistus dalykus kaip kultūros morfologija ir monadologija. Nors mums, paprastiems lietuviams, su kultūra susiduriantiems iš vartotojiškos pusės, tai gali būti ir kiek neįprasta.

--

Tomas Staniulis, www.alfa.lt