Junichiro Tanizaki – Japonų prozininkas, eseistas bei poetas gyvenęs 1886–1965 m. Į moderniosios Japonijos vystymąsi rašytojas įnešė svarbų indėlį. Jis laikomas antru populiariausiu šalies novelistu po Natsume Soseki.

J. Tanizaki gimė vieno Tokijo pirklio šeimoje. Jaunystėje rašytojas buvo tiesiog apsėstas meilės modernių Vakarų diktuojamam gyvenimo stiliui. Šį gyvenimo tarpsnį jis praleido Yokahamoje, kur buvo įsiliejęs į bohemišką kasdienybę. J. Tanizaki debiutavo 1910 m., tačiau jo kaip rašytojo prestižas kilti pradėjo tik persikėlus į Kyotą 1923 m. Gyvenamosios vietos pakeitimas buvo lemtingas J. Tanizaki kūrybai: iki tol rašęs tik apie šiuolaikinį pasaulį, autorius atsigręžė į tradicinę Japonijos kultūrą ir sujungė šiuos, regis, priešingus polius. Pasikeitusi pasaulėžiūra juntama XI a. klasikinio Japonų literatūros kūrinio „Genji pasaka“ perrašyme į šiuolaikinę japonų kalbą bei šedevru laikomoje autoriaus pasakoje apie keturias skurstančio pirklio dukteris „Šviesus sniegas“ (jap. „Sasameyuki“).

Ankstyvosiose J. Tanizaki novelėse vaizduojamas turiningas Tokijo ir Osakos miestiečių gyvenimas, aprašoma išskirtinai vertinga šių miestų atmosfera, vyravusi 1920 m. Tačiau 1930 m. rašytojas apleidžia einamuosius laikus su jų laikinumu bei nepatvarumu ir atsigręžia į feodalinę Japonijos praeitį. Šį pokytį galėjo pastūmėti vis labiau karų kaitinama militaristinė ir politinė atmosfera. Visgi, Antrasis pasaulinis karas vėl gražino J. Tanizaki į nūdienos reikalus ir atskleidė neeilinius prozininko gabumus. Iki mirties 1956 m. J. Tanizaki buvo tituluojamas gyvu Japonijos literatūros klasiku.

„Versus aureus“ leidykla 2005 m. išleido J. Tanizaki romaną „Raktas“, o 2007 m.„Katė, vyras ir dvi moterys“.