Japonų rašytojas Yukio Mishima, tikras vardas Kimitake Hiraoka, gimė 1925 m. Tokijuje.

II pasaulinio karo metu dirbo lėktuvų gamykloje, o po karo studijavo teisę. Pirmasis, iš dalies autobiografinis, romanas „Kaukės išpažintis“ (1949), kuriame pasakojama savęs kaip homoseksualo suvokimo istorija, buvo plačiai pripažintas ir leido autoriui visiškai atsiduoti rašymui.

Mishimos palikimas turtingas: 40 romanų, apybraižos, poezija, modernios Kabuki ir Noh dramos. Tris kartus buvo nominuotas Nobelio premijai. Šedevru laikomas romanas „Auksinio paviljono šventykla“ (1956). Tetralogija „Vaisingumo jūra“ (1965 – 1970) laikoma pačiu vertingiausiu literatūriniu Mishimos palikimu. Kritikų vadinamas Japonijos Hemingvėjumi.

Centrinė autoriaus knygų tema – įtampa tarp tradicinių Japonijos vertybių ir dvasinės šiuolaikinio gyvenimo tuštumos. Pats autorius – be galo kontraversiška figūra. Senosios imperinės Japonijos patriotas, samurajų dvasios gerbėjas, Mishima neatmetė ir Vakarų pasaulio naujovių. Kūno garbintojas, apsėstas grožio ir degeneracijos įvaizdžių, autorius bandė susikurti tobulą kūną, kurio neįveiktų senatvė. Užsiiminėjo kovų menais (karate, kendo), įkūrė „Skydo“ draugiją, bandydamas atgaivinti Bušido kodą. 1970 su savo pasekėjais užėmė karinės vadovybės štabą Tokijuje ir bandė prikelti ikikarinės Japonijos patriotinį judėjimą. Patyręs nesėkmę, protestuodamas prieš modernios Japonijos silpnybę, lapkričio 25-ąją Mishima įvykdė „seppuku“ – ritualinę samurajų savižudybę.

„Versus aureus“ leidykla 2004 m. išleido Y. Mishimos romaną „Kaukės išpažintis“.