Izidoriaus Šimelionio atsiminimai – sunkiai įsivaizduojama žmogaus gyvenimo odisėja, ir jos patirties, regis, pakaktų keliems gyvenimams: tiek kartų žvelgta mirčiai į akis, tiek matyta ir patirta agresijos, smurto, represijų, skriaudos ir neteisybės, patekus į vokiečių užimto Minsko mirtininkų stovyklą (1941), perėjus Vorkutos gulago (1945) kryžiaus kelius, Antrojo pasaulinio karo fronto pragarą, ištvėrus sovietinio saugumo tardymus, patyrus visas kalėjimo baisybes. Knygos pavadinimas „Žydai mano gyvenime“ yra tarsi raktinis kodas, atveriantis autoriui galimybę pažvelgti ne vien į žydų ir lietuvių istoriškai susiklosčiusius santykius, priminti holokaustą, enkavėdistų siautėjimus, bet ir į kitų tautų žmones – istorinių kataklizmų priverstinius dalyvius.